Savatthyje. „Vienuoliai, yra šios keturios peno rūšys, palaikančios jau atsiradusias būtybes ir tas, kurios dar tik atsiras. Kokios keturios? (Visų pirmą) penas – valgomas maistas, grubus arba subtilus; antra – sąlytis; trečia – proto valia; ketvirta – sąmonė. Tai keturios peno rūšys, palaikančios jau atsiradusias būtybes ir tas, kurios dar tik atsiras. Ir kaip, vienuoliai, reikėtų žiūrėti į peną – valgomą maistą? Įsivaizduokite, vienuoliai, porą, vyrą ir žmoną, kurie pasiėmę nedideles maisto atsargas, keliautų per dykumą. Su jais būtų jų vienintelis sūnus, brangus ir mylimas. Tuomet viduryje dykumos jų nedidelės maisto atsargos būtų sunaudotos ir išeikvotos, o jiems dar reiktų pereiti likusią dykumos dalį. Ir štai vyras ir žmona taip pagalvotų: „Mūsų nedidelės maisto atsargos sunaudotos ir išeikvotos, o mums dar reikia pereiti likusią dykumos dalį. Nužudykime savo vienintelį sūnų, brangų ir mylimą, ir paruoškime džiovintos ir prieskoniais pagardintos mėsos. Valgydami sūnaus mėsą galėsime pereiti likusią dykumos dalį. Nepražūkime visi trys!” Tada, vienuoliai, vyras ir žmona nužudytų savo vienintelį sūnų, brangų ir mylimą, paruoštų džiovintos ir prieskoniais pagardintos mėsos ir valgydami sūnaus mėsą pereitų likusią dykumos dalį. Valgydami sūnaus mėsą, jie muštųsi į krūtinę ir šauktų: „Kur tu, mūsų vienintelis sūnau? Kur tu, mūsų vienintelis sūnau?”