Palaimintasis buvo apsistojęs netoli Savatthi. „Vienuoliai, neįsivaizduojama kada buvo šios samsaros pradžia. Neįmanoma praeity nurodyti trikdomų neišmanymo, esančių troškimo pančiuose, besiblaškančių, klajojančių samsaroje, būtybių pradžią. Panašiai, vienuoliai, kaip kad jei žmogus, šią didžią Žemę padalinęs į jujubos sėklos didžio rutuliukus dėtų juos vieną po kito (galvodamas): „Tai mano tėvas, tai mano tėvo tėvas“. Vienuoliai, neužsibaigtų to žmogaus tėvų tėvai, kai ši didi Žemė būtų sunaudota, pasibaigtų. Dėl kokios priežasties? Vienuoliai, neįsivaizduojama kada buvo šios samsaros pradžia. Neįmanoma praeity nurodyti trikdomų neišmanymo, esančių troškimo pančiuose, besiblaškančių, klajojančių samsaroje, būtybių pradžią. Taip ilgai jūs, vienuoliai, gyvendami patyrėte skausmą, gyvendami patyrėte kančią, gyvendami patyrėte netektį, prisidėjote prie kapinių auginimo. Ir to, vienuoliai, tikrai jau pakanka nusivilti visais sąlygotais dalykais, pakanka aistrai užgesinti, pakanka išsilaisvinti (iš samsaros).”

1. Pirmasis skyrius

3. Ašaros

Palaimintasis buvo apsistojęs netoli Savatthi. „Vienuoliai, neįsivaizduojama kada buvo šios samsaros pradžia. Neįmanoma praeity nurodyti trikdomų neišmanymo, esančių troškimo pančiuose, besiblaškančių, klajojančių samsaroje, būtybių pradžią. Kaip manote, vienuoliai, ko yra daugiau, ar, per tą labai ilgą laiką, kol jūs blaškėtės, klajojote samsaroje, pralietų, ištryškusių ašarų verkiant ir raudant dėl susidūrimo su tuo, kas nemiela, ir išsiskyrimo su tuo, kas miela, ar vandens keturiuose didžiuose vandenynuose?” „Garbusis, pagal tai, kaip suprantame Palaimintojo dėstytą mokymą, daugiau yra per tą labai ilgą laiką, kol mes blaškėmės, klajojome samsaroje, pralietų, ištryškusių ašarų verkiant ir raudant dėl susidūrimo su tuo, kas nemiela, ir išsiskyrimo su tuo, kas miela, bet tikrai ne vandens keturiuose didžiuose vandenynuose.”