Geriau jau, vienuoliai, neapmokytas eilinis žmogus laikytų savastimi (savimi) šį sudarytą iš keturių didžiųjų elementų kūną nei protą. Dėl kokios priežasties? Matomas, vienuoliai, šis sudarytas iš keturių didžiųjų elementų kūnas tveriantis ir vienerius metus, ir dvejus, ir trejus, ir ketverius, ir penkerius, ir dešimt, ir dvidešimt, ir trisdešimt, ir keturiasdešimt, ir penkiasdešimt, ir šimtą metų ir daugiau. Bet, vienuoliai, tai, ką vadina protu, aumeniu, sąmone, tai dieną naktį kyla vienokiu, o išnyksta kitokiu. Panašiai, vienuoliai, kaip klaidžiojanti miške ar girioje beždžionė tveriasi vienos šakos, paleidžia ją, tveriasi kitos, tuomet paleidžia tą, tveriasi dar kitos. Lygiai gi, vienuoliai, taip, tai, ką vadina protu, aumeniu, sąmone, tai dieną naktį kyla vienokiu, o išnyksta kitokiu. Čia, vienuoliai, apmokytas tauriųjų mokinys gerai išmintingai kreipia dėmesį į sąlygotąją kilmę: „Šitam esant, tai esti: dėl šito kilimo, tai kyla. Šitam nesant, to nėra; dėl to baigties, tai baigia egzistuoti. O būtent, sąlygoti neišmanymo, vienuoliai, yra valingi veiksmai. Sąlygota valingų veiksmų sąmonė … Šitaip atsiranda visas šis kančios kalnas. Dėl visiško neišmanymo išblėsimo ir baigties baigiasi valingi veiksmai. Dėl valingų veiksmų baigties baigiasi sąmonė … Šitaip baigiasi visas šis kančios kalnas.”