Vienuoliai, kai tauriųjų mokinys su teisingu supratimu aiškiai pamatė taip, kaip tai iš tiesų yra, sąlygotąją kilmę ir reiškinius kylančius dėl sąlygų, kad jis atsigręžtų į praeitį galvodamas: „Ar aš buvau praeity? Ar manęs nebuvo praeity? Kas aš buvau praeity? Kaip aš buvau praeity? Buvęs kuo, kuo tapau praeity?” – ar skubėtų į ateitį galvodamas: „Ar aš būsiu ateity? Ar manęs nebus ateity? Kas aš būsiu ateity? Kaip aš būsiu ateity? Buvęs kuo, kuo tapsiu ateity?” – ar čia pat, dabartyje, viduje abejotų: „Ar aš esu? Ar manęs nėra? Kas aš esu? Kaip aš esu? Iš kur atėjo ši būtybė? Ir kur ji išeis?” – tai yra neįmanoma. Dėl kokios priežasties? Juk, vienuoliai, tauriųjų mokinys su teisingu supratimu aiškiai pamatė taip, kaip tai iš tiesų yra, sąlygotąją kilmę ir reiškinius kylančius dėl sąlygų.”