Pagal temą susijusių suttų rinkinys: Skyrius su posmais

Summarised by AI from the whole volume (17 topics) — click to jump to where a topic begins.

1. Page 1–2 Oghataraṇa sutta Bevardis dievas klausia Budos, kaip jis perėjo srovę (ogha – gimimų ir mirčių ratą). Jis atsako, kad perėjo nesustodamas vietoje ir nesiblaškydamas, nes sustojęs nugrimzta, o blaškydamasis būna nuneštas srovės; tik išlaikant pusiausvyrą galima pereiti. Dievas su džiaugsmu išgiria jį kaip nešvarumus užgesinusįjį.
2. Page 2–3 Nimokkha sutta Dievas klausia, ar Buda žino būtybių išsivadavimo, išlaisvinimo ir atsiskyrimo kelią. Jis atsako, kad žino: tai būties mėgavimosi išsekimas, suvokimo ir sąmonės užgesimas ir jutimų nurimimas. Tai tikrasis būtybių išsivadavimo kelias.
3. Page 3–4 Upaneyya sutta Dievas gātha sako, kad senatvė neišvengiamai veda gyvenimą į mirtį ir nėra jokios užuovėjos; matant mirties pavojų, reikia daryti nuopelnus, nešančius laimę. Buda pataiso šį požiūrį: matant tokį pavojų, reikia atsisakyti pasaulio masalo (lokāmisa) ir siekti ramybės, o ne vien kaupti nuopelnus pasauliniams vaisiams.
4. Page 44 Āditta sutta Dievas palygina pasaulį su degančiu namu: naudingi tik tie indai, kuriuos pavyksta išnešti. Taip ir pasaulyje, kurį degina senatvė ir mirtis, reikia „išnešti“ dosnumu, nes tai, kas atiduota, duoda laimės vaisių, o tai, kas neatiduota, gali sunaikinti vagys ar ugnis, ir galiausiai tenka palikti net kūną. Todėl išmintingas žmogus turi ir naudotis turtu, ir dalyti.
5. Page 44 Kiṃdada sutta Dievas klausia, ką duodant duodama jėga, grožis, laimė ir regėjimas ir ką duodant duodama viskas. Buda atsako, kad atitinkamai tai duoda maistas, drabužiai, transporto priemonės ir šviestuvai; kas duoda būstą, duoda viską, o kas moko Dhammos, duoda nemirtingumą.
6. Page 44–45 Anna sutta Sakoma, kad ir dievai, ir žmonės džiaugiasi maistu; tas, kuris maistu nesidžiaugia, vadinamas jakša. Buda aiškina, kad kas duoda maistą su tikėjimu ir skaidriu protu, gauna vaisių ir šiame, ir kitame pasaulyje, todėl reikia nugalėti šykštumą ir duoti, nes nuopelnai yra būtybių atrama kitame pasaulyje.
7. Page 76 Kakudha sutta Dievų sūnus Kakudha, bandydamas Budą, klausia, ar jis kuo nors džiaugiasi ar dėl ko nors sielvartauja. Buda atsako, kad nei džiaugiasi, nei sielvartauja, nes džiaugsmas visada kyla drauge su sielvartu; kas neturi nei vieno, nei kito, tas yra užgesinęs nešvarumus ir visiškai atvėsęs. Dievų sūnus Kakudha išgiria jį, sakydamas, kad retai sutinkamas toks brahmanas, pasiekęs parinibbāną.
8. Page 77 Uttara sutta Dievų sūnus Uttara Rājagahoje gātha primena, kad gyvenimas kiekvieną akimirką vedamas mirties link ir nėra jokios apsaugos nuo senatvės; matant mirties pavojų, reikia daryti nuopelnus, nešančius laimę. Buda pataiso paskutinę eilutę: iš tikrųjų reikia atsisakyti pasaulio masalo, siekiant ramybės.
9. Page 77–79 Anāthapiṇḍika sutta Vienas dievų sūnus (vėliau Buda atskleidžia Ānandai, kad tai miręs ir dievu atgimęs turtuolis Anāthapiṇḍika) ateina išgirti Jetavanos ir Budos Dhammos, sakydamas, kad būtybės apsivalo veiksmais, žinojimu, Dhamma, dorove ir kilniu gyvenimu, o ne kilme ar turtu, ir išgiria Sāriputtą kaip pasiekusį kitą krantą išmintimi ir dorove. Baigiasi 2-asis skyrius.
10. Page 320 Pirmoji Suvīra sutta ir antroji Susīma sutta Dievų karalius Sakka tris kartus liepia dievų sūnui Suvīrai (o kitoje suttoje – dievų sūnui Susīmai) eiti kovoti su asurais, bet tas kiekvieną kartą tik sutinka, o paskui neapdairiai atidėlioja ir neina. Tada Sakka ironiška gātha pasiūlo laimingą buveinę, kurios nereikia pasiekti pastangomis. Kai dievų sūnus iš tikrųjų jos užsinori, Sakka paaiškina, kad tokios laimės be priežasties nėra; tik kelias į nibbāną gali tokiu būti, bet ir jam reikia pastangų. Buda apibendrina: jei net Sakka giria pasta
11. Page 320–323 Trečioji Dhajagga sutta Sakka kadaise liepė Tāvatiṃsos dievams, jei mūšyje kiltų baimė, pažvelgti į jo ar kitų dievų karalių vėliavos viršūnę, ir baimė praeis. Tačiau Buda nurodo, kad šis būdas nepatikimas, nes pats Sakka dar nėra laisvas nuo geismo, neapykantos ir paklydimo ir irgi gali išsigąsti ir pabėgti. Todėl jis moko vienuolius: jei miške, po medžiu ar tuščiame name kyla baimė, reikia prisiminti Budos, Dhammos ar Saṅghos savybes, nes Tathāgata yra visiškai laisvas nuo geismo, neapykantos ir paklydimo ir niekada
12. Page 323–326 Ketvirtoji Vepacitti sutta Kai dievai laimi karą ir suriša asurų valdovą Vepacittį, šis nuolat šiurkščiais žodžiais plūsta Sakką kiekvieną kartą, kai tas praeina. Vežėjas Mātali klausia, kodėl Sakka kenčia, lyg būtų išsigandęs ar silpnas. Sakka atsako, kad ne iš baimės, o todėl, kad išmintingas žmogus neturėtų ginčytis su kvailiu, ir ilgomis gāthomis išgiria kantrybę kaip tikrąją stipriojo jėgą: kas gali pakęsti kitų pyktį, laimi sunkiai laimimą mūšį ir duoda naudos ir sau, ir kitiems.
13. Page 326–328 Penktoji Subhāsitajaya sutta Vepacitti pasiūlo nuspręsti pergalę gražių žodžių varžytinėmis tarp jo ir Sakkos, o teisėjais paskirti abiejų pusių palydas. Vepacitti gātha apie griežtą kvailių baudimą sulaukia asurų pritarimo, bet dievai tyli, o Sakkos gātha apie kantrybę ir neatsakymą piktam žmogui sulaukia dievų pritarimo. Galiausiai abi pusės kartu nusprendžia, kad Vepacitti gāthoje slypi prievarta ir vaidai, o Sakkos gāthoje jų nėra, todėl pergalė gerai pasakytais žodžiais atitenka Sakkai.
14. Page 328–329 Šeštoji Kulāvaka sutta Viename dievų ir asurų kare dievai pralaimi ir turi bėgti. Sakkos vežimo kelias turi eiti pro simbalų medį, kuriame yra garuḍų lizdai. Sakka liepia Mātaliui išsukti, kad vežimas nesunaikintų lizdų, net jei tektų rizikuoti gyvybe ir pakliūti asurams. Asurai, pamatę, kad dievų vežimas apsisuka, klaidingai mano, kad dievai grįžta kovoti, ir pabėga atgal į asurų miestą. Taigi ši Sakkos pergalė buvo pasiekta dorove, o ne jėga.
15. Page 348 Ghatvā sutta Sakka klausia Budos, ką nužudžius gyvenama laimingai ir nesielvartaujama, ir kokio vieno dalyko nužudymą jis giria. Buda atsako, kad tai pyktis: nužudęs pyktį, žmogus gyvena laimingai ir nesielvartauja, nes pyktis turi nuodingą šaknį, bet saldžią viršūnę; todėl kilnieji giria pykčio nužudymą, nes jį nužudęs žmogus daugiau nebesielvartauja.
16. Page 348–350 Dubbaṇṇiya sutta Negražus, žemas ir kuprotas jakša atsisėda į Sakkos sostą Tāvatiṃsos susirinkime. Dievai nepatenkinti jį peikia, bet kuo labiau peikia, tuo gražesnis ir patrauklesnis jis darosi. Sakka supranta, kad tai „pykčiu mintantis jakša“, prieina, sudėjęs delnus, ir tris kartus paskelbia savo vardą – kad jis yra Sakka. Tada jakša darosi vis negražesnis, žemesnis ir kuprotesnis, kol galiausiai pranyksta. Sakka gātha moko dievus, kad jo protas nelengvai sujudinamas, jis ilgai nepyksta, o net supykęs nekalba
17. Page 350–351 Māyā sutta Asurų valdovas Vepacitti sunkiai suserga, ir Sakka jį aplanko. Vepacitti, iš tolo pamatęs Sakką, prašo jį išgydyti. Sakka savo ruožtu prašo, kad Vepacitti pirma išmokytų jį Sambaros magijos (gudrybių). Vepacitti klausia asurų, ar mokyti, bet asurai prieštarauja, todėl Vepacitti negauna gydymo ir gātha smerkia: toks apgaulingas Sakka pateks į baisų pragarą kaip Sambara, šimtus metų kentęs pragare.