Džetos giraitėje netoli Savatthi. Ten gi … štai ką pasakė: „Vienuoliai, kartą praeityje ant Sakkos, dievybių valdovo, sosto atsisėdo viena bjauri išsigimusi dvasia. Tuomet Tāvatiṁsos dievybės dėl to skundėsi, murmėjo ir piktinosi, sakydamos: „Nieko sau, ponai! Neįtikėtina, ponai! Ši bjauri išsigimusi dvasia atsisėdo ant Sakkos, dievybių valdovo, sosto!” Tačiau kiek Tāvatiṁsos dievybės dėl to skundėsi, murmėjo ir piktinosi, tiek ta dvasia darėsi tik gražesnė, patrauklesnė ir grakštesnė. Tuomet, vienuoliai, Tāvatiṁsos dievybės priėjo prie Sakkos ir tarė jam: „Štai, mielasis pone, ant tavo sosto atsisėdo negraži išsigimusi dvasia.” Tuomet Tāvatiṁsos dievybės dėl to skundėsi, murmėjo ir piktinosi, sakydamos: „Nieko sau, ponai! Neįtikėtina, ponai! Ši bjauri išsigimusi dvasia atsisėdo ant Sakkos, dievybių valdovo, sosto!” Tačiau, mielasis pone, kiek Tāvatiṁsos dievybės dėl to skundėsi, murmėjo ir piktinosi, tiek ta dvasia darėsi tik gražesnė, patrauklesnė ir grakštesnė. „Tai, mielieji ponai, turi būti pykčiu mintanti dvasia.”