Ir kaip, vienuoliai, reikėtų žiūrėti į peną – sąmonę? Įsivaizduokite, vienuoliai, kad suimtų banditą, nusikaltėlį, atvestų jį pas karalių, ir sakytų: „Valdove, šis žmogus yra plėšikas, nusikaltėlis. Skirkite jam bausmę, kokią tik norite.” Karalius jiems įsakytų: „Eikite, vyrai, ryte smokite į tą vyrą šimtu iečių.” Ryte jie smogtų į jį šimtu iečių. Vidurdienį karalius paklaustų: „Vyrai, kaip tas žmogus?” „Dar gyvas, pone.” Karalius jiems įsakytų: „Eikite, vyrai, vidurdienį smokite į tą vyrą šimtu iečių.” Vidurdienį jie smogtų į jį šimtu iečių. Vakare karalius paklaustų: „Vyrai, kaip tas žmogus?” „Dar gyvas, pone.” Karalius jiems įsakytų: „Eikite, vyrai, vakare smokite į tą vyrą šimtu iečių.” Vakare jie smogtų į jį šimtu iečių. Kaip manote, vienuoliai, ar dėl to tas žmogus, į kurį smogė trimis šimtais iečių, patirtų skausmą ir nepasitenkinimą?” „Garbusis, net jei jam būtų smogta viena ietimi, jis dėl to patirtų skausmą ir nepasitenkinimą, ką jau kalbėti apie tris šimtus iečių?!” Būtent taip, vienuoliai, sakau, reikėtų žiūrėti į peną – sąmonę. Kai penas – sąmonė visiškai suprantamas, visiškai suprantami protas ir materija. Kai protas ir materija visiškai suprantami, sakau, tauriam mokiniui nebelieka nieko, ką dar reiktų padaryti.