„Puiku, puiku, vienuoliai, gerai, vienuoliai, kad jūs mano dėstytą mokymą taip suprantate. Tikrai, vienuoliai, per tą labai ilgą laiką, kol jūs blaškėtės, klajojote samsaroje, pralietų, ištryškusių ašarų verkiant ir raudant dėl susidūrimo su tuo, kas nemiela, ir išsiskyrimo su tuo, kas miela yra daugiau nei vandens keturiuose didžiuose vandenynuose. Ilgai jūs, vienuoliai, gyvendami susidūrėte su motinų mirtimis. Pralietų, ištryškusių ašarų verkiant ir raudant dėl susidūrimo su tuo, kas nemiela, ir išsiskyrimo su tuo, kas miela, kai susidūrėte su motinų mirtimis, yra daugiau nei vandens keturiuose didžiuose vandenynuose. … kai susidūrėte su tėvų mirtimis … … kai susidūrėte su brolių mirtimis … … kai susidūrėte su seserų mirtimis … … kai susidūrėte su sūnų mirtimis … … kai susidūrėte su dukrų mirtimis … … kai susidūrėte su artimųjų pragaištimi … … kai susidūrėte su turtų pragaištimi … Ilgai jūs, vienuoliai, gyvendami susidūrėte su ligų nešama praigštimi. Pralietų, ištryškusių ašarų verkiant ir raudant dėl susidurimo su tuo, kas nemiela, ir išsiskyrimo su tuo, kas miela, kai susidūrėte su ligų nešama praigštimi, yra daugiau nei vandens keturiuose didžiuose vandenynuose. Dėl kokios priežasties? Vienuoliai, neįsivaizduojama kada buvo šios samsaros pradžia … Ir to, vienuoliai, tikrai jau pakanka nusivilti visais sąlygotais dalykais, pakanka aistrai užgesinti, pakanka išsilaisvinti (iš samsaros).”

1. Pirmasis skyrius

4. Pienas