„Bet ar įmanoma, Garbusis, su kuo nors palyginti?” „Įmanoma, vienuoli”, – pasakė Palaimintasis. „Panašiai, vienuoli, kaip jei būtų didžiulė uola, kalnas, jodžianos (apie 12km) ilgio, jodžianos pločio ir jodžianos aukščio, nesuskaldytas, pilnaviduris, vienalytis. Ir kas šimtą metų žmogus vieną kartą perbrauktų per jį šilkine skiaute. Ta, vienuoli, didžiulė uola, kalnas tokiu būdu išnyks, baigsis greičiau, nei kappa. Tokia ilga, vienuoli, yra kappa. Ir daug tokio ilgio, vienuoli, kappų praklajota samsaroje, daug šimtų kappų praklajota samsaroje, daug tūkstančių kappų praklajota samsaroje, daug šimtų tūkstančių kappų praklajota samsaroje. Dėl kokios priežasties? Vienuoli, neįsivaizduojama kada buvo šios samsaros pradžia. Neįmanoma praeity nurodyti … Ir to, vienuoli, tikrai jau pakanka nusivilti visais sąlygotais dalykais, pakanka aistrai užgesinti, pakanka išsilaisvinti (iš samsaros).”

1. Pirmasis skyrius

6. Garstyčių sėklos

Palaimintasis buvo apsistojęs netoli Savatthi. Ir štai vienas vienuolis nuėjo pas Palaimintąjį … Sėdėdamas gi iš šono tas vienuolis pasakė Palaimintajam štai ką: „Kokios trukmės, Garbusis, yra kappa (kalpa, era)?” „Ilga, vienuoli, yra kappa. Nėra lengva jos trukmę suskaičiuoti (ir pasakyti) „joje yra tiek metų”, … arba „joje yra tiek šimtų tūkstančių metų”.”