„Šis pasaulis, Kačana, daugiausia remiasi į egzistavimą ir neegzistavimą. Tas gi, Kačana, kas su teisingu supratimu mato kaip pasaulis kyla, nemato, kad pasaulis neegzistuotų. O tas, Kačana, kas su teisingu supratimu mato kaip pasaulis baigiasi, nemato, kad pasaulis egzistuotų. Šis pasaulis, Kačana, daugiausia yra įsitraukimo, savinimosi ir atkaklaus laikymosi pančiuose. Bet, kai nesileidžiama į, nesisavinama ir nesiremama šiais įsitraukimu ir savinimusi, pagrindais protui, atkakliu laikimusi ir giluminiu polinkiu, mintimi „tai manasis „aš””, kai nedvejojama, neabejojama, kad čia kildama kyla tik kančia, ir baigdamasi baigiasi tik kančia, tuomet turimas nepriklausomas nuo kitų žinojamas. Toks, Kačana, yra teisingas požiūris. „Viskas esti,” – Kačana, tai vienas kraštutinumas. „Viskas nesti,” – Kačana, tai kitas kraštutinumas. Šių gi, Kačana, dviejų kraštutinumų išvengęs, Tathagata moko vidurio mokymo: Sąlygoti neišmanymo valingi veiksmai. Sąlygota valingų veiksmų sąmonė … Šitaip atsiranda visas šis kančios kalnas. Dėl visiško neišmanymo išblėsimo ir baigties baigiasi valingi veiksmai. Dėl valingų veiksmų baigties baigiasi sąmonė … Šitaip baigiasi visas šis kančios kalnas.”