Kartą Palaimintasis buvo apsistojęs netoli Radžagahos, ant Grifų viršukalnės kalno. Ir štai Palaimintasis kreipėsi į vienuolius: „Vienuoliai!” „Taip, Garbusis,” – atsakė Palaimintajam tie vienuoliai. Palaimintasis štai ką pasakė: „Vienuoliai, neįsivaizduojama kada buvo šios samsaros pradžia. Neįmanoma praeity nurodyti trikdomų neišmanymo, esančių troškimo pančiuose, besiblaškančių, klajojančių samsaroje, būtybių pradžią. Buvo laikas, vienuoliai, kai šio Vėpulos kalno pavadinimas buvo Pačinavamsa. Tais laikais, vienuoliai, čionykščius žmones vadino tivarais. Tivarų, vienuoliai, gyvenimo trukmė buvo keturiasdešimt tūkstančių metų. Tivarai, vienuoliai, įlipdavo į Pačinavamsos kalną per keturias dienas ir nusileisdavo – per keturias dienas. Tais laikais, vienuoliai, tobulai nušvitęs arahantas Palaimintasis Kakusanda pasirodė pasaulyje. Tobulai nušvitęs, vienuoliai, arahantas Palaimintasis Kakusanda turėjo porą vyriausių mokinių vardais Vidhura ir Sandžyva – didingą porą. Bet pažvelkite, vienuoliai, to kalno pavadinimas dingo, tie žmonės mirė, o Palaimintasis galutinai užgeso. Taip nepastovu, vienuoliai, yra tai, kas sąlygota, taip nepatvaru, vienuoliai, yra tai, kas sąlygota, taip nepatikima, vienuoliai, yra tai, kas sąlygota. Ir to, vienuoliai, tikrai jau pakanka nusivilti visais sąlygotais dalykais, pakanka aistrai užgesinti, pakanka išsilaisvinti (iš samsaros).”