1. Pirmasis skyrius

1. Žolė ir šakelės

Taip aš girdėjau. Kartą Palaimintasis buvo apsistojęs Anathapindikos vienuolyne Džetos giraitėje netoli Savatthi. Ir štai Palaimintasis kreipėsi į vienuolius: „Vienuoliai!” „Taip, Garbusis,” – atsakė Palaimintajam tie vienuoliai. Palaimintasis štai ką pasakė: „Vienuoliai, neįsivaizduojama kada buvo šios samsaros pradžia. Neįmanoma praeity nurodyti trikdomų neišmanymo, esančių troškimo pančiuose, besiblaškančių, klajojančių samsaroje, būtybių pradžią. Panašiai, vienuoliai, kaip kad jei žmogus, nupjovęs visą Džiambudypos (Indijos) žolę, šakeles, šakas, bei lapu ir surinkęs juos į vieną vietą, dėtų juos saują po saujos (galvodamas): „Tai mano mama, tai mano mamos mama“. Vienuoliai, neužsibaigtų to žmogaus mamų mamos, kai šios Džiambudypos žolė, šakelės, šakos ir lapai būtų sunaudoti, pasibaigtų. Dėl kokios priežasties? Vienuoliai, neįsivaizduojama kada buvo šios samsaros pradžia. Neįmanoma praeity nurodyti trikdomų neišmanymo, esančių troškimo pančiuose, besiblaškančių, klajojančių samsaroje, būtybių pradžią. Taip ilgai jūs, vienuoliai, gyvendami patyrėte skausmą, gyvendami patyrėte kančią, gyvendami patyrėte netektį, prisidėjote prie kapinių auginimo. Ir to, vienuoliai, tikrai jau pakanka nusivilti visais sąlygotais dalykais, pakanka aistrai užgesinti, pakanka išsilaisvinti (iš samsaros).”

1. Pirmasis skyrius

2. Žemė