„Bet ar įmanoma, Gerbiamas Gotama, su kuo nors palyginti?” „Įmanoma, brahmane”, – pasakė Palaimintasis. „Panašiai, brahmane, kaip nėra lengva suskaičiuoti visas smilteles esančias Gangos upėje nuo jos ištakos iki įtekėjimo į vandenyną (ir pasakyti, yra) „tiek smiltelių”, arba „tiek šimtų smiltelių”, arba „tiek tūkstančių smiltelių”, arba „tiek šimtų tūkstančių smiltelių”.” Palyginus su tuo, daugiau, brahmanai, kappų praėjo, prabėgo. Nėra lengva jas suskaičiuoti (ir pasakyti) „tiek kappų”, arba „tiek šimtų kappų”, arba „tiek tūkstančių kappų”, arba „tiek šimtų tūkstančių kappų”.” Dėl kokios priežasties? Brahmane, neįsivaizduojama kada buvo šios samsaros pradžia. Neįmanoma praeity nurodyti trikdomų neišmanymo, esančių troškimo pančiuose, besiblaškančių, klajojančių samsaroje, būtybių pradžią. Taip ilgai, brahmane, gyvenant patirtas skausmas, gyvenant patirta kančia, gyvenant patirta netektis, prisidėta prie kapinių auginimo. Ir to, brahmane, tikrai jau pakanka nusivilti visais sąlygotais dalykais, pakanka aistrai užgesinti, pakanka išsilaisvinti (iš samsaros).” Kai tai buvo pasakyta, tas brahmanas pasakė Palaimintajam: „Nuostabu, Gerbiamas Gotama, nuostabu, Gerbiamas Gotama! … Nuo šios dienos, tegul Gerbiamas Gotama laiko mane pasauliečiu pasekėju, kuris priėmė prieglobstį visam gyvenimui.”

1. Pirmasis skyrius

9. Lazda

Palaimintasis buvo apsistojęs netoli Savatthi. „Vienuoliai, neįsivaizduojama kada buvo šios samsaros pradžia. Neįmanoma praeity nurodyti trikdomų neišmanymo, esančių troškimo pančiuose, besiblaškančių, klajojančių samsaroje, būtybių pradžią. Panašiai, vienuoliai, kaip į viršų mesta lazda gali kristi tai vienu galu, tai kitu galu, tai šonu, lygiai gi, vienuoliai, taip, esančios troškimo pančiuose, besiblaškančios, klajojančios samsaroje būtybės gali nukeliauti tai iš šio pasaulio į kitą, tai iš ano pasaulio į šį. Dėl kokios priežasties? Vienuoliai, neįsivaizduojama kada buvo šios samsaros pradžia … pakanka išsilaisvinti (iš samsaros).”

1. Pirmasis skyrius

10. Vienas asmuo

Kartą Palaimintasis buvo apsistojęs netoli Radžagahos, ant Grifų viršukalnės kalno. Ten gi Palaimintasis kreipėsi į vienuolius: „Vienuoliai!” „Taip, Garbusis,” – atsakė Palaimintajam tie vienuoliai. Palaimintasis štai ką pasakė: