Palaimintasis buvo apsistojęs netoli Radžagahos, bambukų giraitėje. Ir štai trisdešimt vienuolių iš Pavos, kurie visi buvo gyvenantys miške, renkantys aukas, dėvintys skudurų iš šiukšlyno apdarus, turintys tik tris apdarus, (bet) visi dar su pančiais, nuėjo pas Palaimintąjį. Atėję pasveikino jį ir atsisėdo iš šono. Ir štai Palaimintasis pagalvojo: „Šie trisdešimt vienuolių iš Pavos, visi gyvena miške, renka aukas, dėvi skudurų iš šiukšlyno apdarus, turi tik tris apdarus, (bet) visi dar yra su pančiais. Išdėstysiu jiems mokymą taip, kad jų protai dabar pat dėl neprisirišimo išsilaisvintų nuo ydų.“ Ir štai Palaimintasis kreipėsi į vienuolius: „Vienuoliai!” „Taip, Garbusis,” – atsakė Palaimintajam tie vienuoliai. Palaimintasis štai ką pasakė: „Vienuoliai, neįsivaizduojama kada buvo šios samsaros pradžia. Neįmanoma praeity nurodyti trikdomų neišmanymo, esančių troškimo pančiuose, besiblaškančių, klajojančių samsaroje, būtybių pradžią. Kaip manote, vienuoliai, ko yra daugiau, ar, per tą labai ilgą laiką, kol jūs blaškėtės, klajojote samsaroje, pralieto, ištryškusio kraujo, kai jums nukirto galvą, ar vandens keturiuose didžiuose vandenynuose?” „Garbusis, pagal tai, kaip suprantame Palaimintojo dėstytą mokymą, daugiau yra per tą labai ilgą laiką, kol mes blaškėmės, klajojome samsaroje, pralieto, ištryškusio kraujo, kai mums nukirto galvą, bet tikrai ne vandens keturiuose didžiuose vandenynuose.”