Ir štai Palaimintasis nuosekliai mokė brahmaną Brahmajų, t.y. (pirmiausiai) kalbėjo apie dosnumą, dorovę ir dangiškuosius pasaulius, (tuomet) parodė juslinių malonumų kartumą, kenksmą ir užterštumą bei atsižadėjimo naudą. Kai Palaimintasis žinojo, kad brahmano Brahmajaus protas paruoštas, tapo lankstus, be kliūčių, pakylėtas, skaidrus, tuomet jis atskleidė išskirtinai Budų Dhammos mokymą: kančią, (jos) šaltinį, baigtį ir kelią (į jos baigtį). Panašiai kaip kad švarus audinys be dėmių nusidažytų lygiai, lygiai gi taip pat brahmanui Brahmajui ten pat sėdint atsivėrė nesuterštas, tyras Dhammos matymas: „Viskam, kam būdinga kilti, būdinga ir baigtis.”