Ir vėlgi, vienuoliai, geras žmogus neatskleidžia savo dorybių net paklaustas, ką jau sakyti, kai nepaklaustas?! O jei jo klausia, jei tardo, praleisdamas, nutylėdamas, neišsamiai, nedetaliai kalba apie savo dorybes. Vienuoliai, žinotina: šis yra geras žmogus. Pasižymintysis šiomis keturiomis savybėmis, vienuoliai, turėtų būti žinomas esąs geras žmogus. Panašiai, vienuoliai, kaip kad tik ką, šį vakarą ar dieną, atvesta (į vyro namus) marti būtų nedrąsi ir prisibijotų ir anytos, ir šešuro, ir vyro, ar net vergų, darbininkų ir tarnų. Vėliau, pagyvenus kartu, atsiradus pasitikėjimui, ji ir anytai, ir šešurui, ir vyrui pasako: „Dink, ką tu išmanai?!“ Lygiai gi taip, vienuolis tik ką, šį vakarą ar dieną, žengęs priekin iš namų į benamį gyvenimą, būtų nedrąsus ir prisibijotų ir vyrų vienuolių, ir moterų vienuolių, ir vyrų pasauliečių pasekėjų, ir moterų pasauliečių pasekėjų ir net vienuolyno naujokų vienuolių. Vėliau, pagyvenus kartu, atsiradus pasitikėjimui, jis ir mokytojui, ir auklėtojui pasako: „Dink, ką tu išmanai?!“ Tai kad, vienuoliai, turėtumėte mokytis taip: „Gyvensiu su protu kaip pas ką tik atvestą marčią“. Štai taip, vienuoliai, turėtumėte mokytis.”