„O jei, Garbusis, tramdytinas žmogus nepasiduoda nei švelniam drausminimui, nei šiurkščiam drausminimui, nei ir švelniam, ir šiurkščiam drausminimui, ką tuomet Palaimintasis daro?” „O jei, Kėsi, tramdytinas žmogus nepasiduoda nei švelniam drausminimui, nei šiurkščiam drausminimui, nei ir švelniam, ir šiurkščiam drausminimui, tuomet jį nužudau, Kėsi.” „Kad, Garbusis, Palaimintajam neleistina žudyti. Tačiau Palaimintasis sako: „Jį nužudau, Kėsi.”” „Tiesa, Kėsi. Tathagatai neleistina žudyti. Tačiau kai tramdytinas žmogus nepasiduoda nei švelniam drausminimui, nei šiurkščiam drausminimui, nei ir švelniam, ir šiurkščiam drausminimui, tuomet nei Tathagata mano, kad su juo reikia kalbėti, duoti jam pamokymų, nei išmintingieji švento gyvenimo bičiuliai mano, kad su juo reikia kalbėti, duoti jam pamokymų. Juk, Kėsi, tai (tikras) nužudymas tauriųjų disciplinoje, kai nei Tathagata mano, kad su kažkuo reikia kalbėti, duoti jam pamokymų, nei išmintingieji švento gyvenimo bičiuliai mano, kad su juo reikia kalbėti, duoti jam pamokymų.” „Išties, Garbusis, tai, kad nei Tathagata mano, kad su kažkuo reikia kalbėti, duoti jam pamokymų, nei išmintingieji švento gyvenimo bičiuliai mano, kad su juo reikia kalbėti, duoti jam pamokymų, tai tikras nužudymas. Nuostabu, Garbusis, nuostabu, Garbusis … Nuo šios dienos, tegul Palaimintasis laiko mane pasauliečiu pasekėju, kuris priėmė prieglobstį visam gyvenimui.”