Bet štai, vienuoliai, žmogus bendraudamas su kitu žmogumi žino: „Šis garbingasis vienodai bendrauja su vienu, su dviem, su trimis ir su daugiu. Jo bendravimas vienu atveju nesiskiria nuo bendravimo kitu atveju. Šio garbingojo bendravimas išgrynintas.” „Bendraujant, vienuoliai, gali būti sužinotas sąžiningumas, ir tai, tik per ilgą laiką, ne per trumpą, tuo kas kreipia dėmesį, ne nedėmesinguoju, išmintinguoju, ne kvailiu,” – tai buvo pasakyta dėl šios priežasties. „Bėdoje, vienuoliai, gali būti sužinota ištvermė, ir tai, tik per ilgą laiką, ne per trumpą, tuo kas kreipia dėmesį, ne nedėmesinguoju, išmintinguoju, ne kvailiu.” Taip buvo pasakyta. Ir kodėl taip buvo pasakyta? Štai, vienuoliai, kažkas susidūręs su artimųjų netektimi, turto netektim ar netektimi dėl ligos, nesvarsto taip: „Toks jau yra šis gyvenimas pasaulyje, toks jau yra šis atskiros būtybės gyvenimas, kad esant gyvenimui pasaulyje, esant atskiros būtybės gyvenimui, aštuoni pasaulietiniai reiškiniai sukasi aplink pasaulį ir pasaulis sukasi aplink aštuonis pasaulietinius reiškinius: pralobimas ir praradimas, garbė ir negarbė, kritika ir pagyros, malonumas ir skausmas.” Susidūręs su artimųjų netektimi, turto netektim ar netektimi dėl ligos, jis liūdi, kankinasi, rauda, mušasi į krūtinę ir tampa sumišęs.