Pagal temą susijusių suttų rinkinys: Priežasčių skyrius

Summarised by AI from the whole volume (23 topics) — click to jump to where a topic begins.

1. Page 1–2 Desanā sutta (mokymas apie sąlygotą atsiradimą) Buda pirmą kartą šiame skyriuje moko vienuolius sąlygoto atsiradimo principo, išdėstydamas ir atsiradimo seką (nežinojimas yra sąlyga dariniams ir t. t. iki senatvės, mirties ir visos kančios masės), ir užgesimo seką (visiškai užgesus nežinojimui, užgęsta dariniai ir t. t., kol užgęsta visa kančios masė). Ši sutta nustato pagrindinius principus, kuriuos plėtoja visos kitos šios saṃyuttos suttos, ir parodo, kad kančia nekyla be priežasties, o iš viena po kitos einančių priežasčių ir sąlygų; nukir
2. Page 2–5 Vibhaṅga sutta Buda po vieną išaiškina kiekvieno sąlygoto atsiradimo grandies prasmę: senatvės ir mirties, gimimo, būties, prisirišimo, troškimo, jutimo, sąlyčio, šešių jutimų sričių, vardo ir formos, sąmonės, darinių ir nežinojimo, pateikdamas aiškų kiekvieno žodžio apibrėžimą, kad vienuoliai suprastų, ką iš tikrųjų reiškia kiekvienas sąlygoto atsiradimo žodis, o ne tik mintinai kartotų formulę. Taigi ši sutta yra tarsi išsamus žodynėlis, būtinas norint suprasti kančios atsiradimo procesą.
3. Page 5 Paṭipadā sutta (klaidingas ir teisingas kelias) Ši sutta nurodo, kad ėjimas sąlygoto atsiradimo atsiradimo seka (nežinojimas veda į darinius ir t. t.) yra „klaidingas kelias“ (micchāpaṭipadā), nes vis iš naujo sukelia kančią, o nežinojimo užgesinimas, kai paskui užgęsta dariniai ir kitos grandys, yra „teisingas kelias“ (sammāpaṭipadā). Ši trumpa sutta susieja sąlygotą atsiradimą su tikrąja praktika ir tampa matu, parodančiu, ar einama kančią kuriančiu, ar kančią užgesinančiu keliu.
4. Page 5–13 Vipassī sutta ir septyni praeities Budos Ši sutta pasakoja apie bodhisattą Vipassį prieš nušvitimą: jis apmąstė, kodėl pasaulio būtybės vis gimsta, sensta ir miršta, ir išmintingu dėmesiu (yoniso manasikāra) grįžtamai tyrė, grandį po grandies, kas yra senatvės ir mirties priežastis, kol atrado, kad galutinė atsiradimo sekos priežastis yra nežinojimas, o užgesinus nežinojimą užgęsta visa grandinė; tada pirmą kartą jam kilo įžvalgi išmintis. Tekstas trumpai nurodo, kad ir kiti penki praeities Budos (Sikhī, Vessabhū, Kakusandha, Koṇāgaman
5. Page 20 Samaṇabrāhmaṇa sutta (apie tuos, kurie žino ir nežino sąlygoto atsiradimo) Šios suttų poros tema – asketai ir brahmanai, kurie nežino senatvės ir mirties (bei kitų grandžių), jų kilmės, jų pabaigos ir kelio į jų pabaigą; jie nėra verti vadintis tikrais asketais ar brahmanais, nes negali patys įgyvendinti asketo gyvenimo tikslo. O tie, kurie tai aiškiai pažįsta, verti būti gerbiami kaip tikri asketai ar brahmanai. Antroji sutta kartoja tą patį turinį, bet kalba apie „šiuos dalykus“ apskritai, užuot vardijusi kiekvieną grandį atskirai, pabrėždama, kad sąlygoto atsiradimo
6. Page 20–21 Kaccānagotta sutta Garbusis Kaccānagotta klausia apie teisingą pažiūrą. Buda atsako, kad dauguma pasaulio remiasi dviem kraštutinumais – pažiūra „yra“ (amžinumo pažiūra) ir pažiūra „nėra“ (sunaikinimo pažiūra), tačiau tas, kuris išmintimi mato pasaulio atsiradimą ir užgesimą tokius, kokie jie yra, neprisiriša prie nė vieno kraštutinumo. Tathāgata moko Dhammos viduriniu keliu – sąlygotu atsiradimu: jis nesako, kad viskas egzistuoja tikrai ir pastoviai ar kad visai neegzistuoja, o kalba apie atsirandančių ir užgęsta
7. Page 21–22 Dhammakathika sutta Vienas vienuolis klausia, kas vadinamas tikru Dhammos skelbėju (dhammakathika). Buda atsako, kad tik tas, kuris moko Dhammos, skirtos nusivylimui, aistros išblėsimui ir užgesimui senatvės ir mirties bei kitų sąlygoto atsiradimo grandžių atžvilgiu, vadintinas Dhammos skelbėju; kas praktikuoja pagal tą Dhammą, vadinamas praktikuojančiu Dhammą pagal Dhammą, o kas išsilaisvino neprisirišdamas, vadinamas pasiekusiu nibbāną šiame gyvenime. Ši sutta pateikia kriterijų: tikras Dhammos mokymas turi vesti
8. Page 30 Bālapaṇḍita sutta Buda nurodo, kad ir kvailio, ir išmintingojo kūnas atsiranda vienodai – dėl uždengiančio nežinojimo ir surišančio troškimo. Tačiau skirtumas tas, kad kvailys neatsikrato nežinojimo ir troškimo iki galo, nes negyvena teisingai šventuoju gyvenimu kančiai išsemti, todėl neišsivaduoja iš gimimo, senatvės ir mirties, o išmintingasis teisingai gyvena šventuoju gyvenimu kančiai išsemti, todėl atsikrato nežinojimo ir troškimo ir išsivaduoja iš visos kančios. Taigi kvailio ir išmintingojo skirtumas slypi
9. Page 30–32 Paccaya sutta Buda moko, kad sąlygotas atsiradimas yra tvirtai nusistovėjęs gamtos dėsnis (dhammaṭṭhitatā, dhammaniyāmatā), nesvarbu, ar Tathāgata pasirodo pasaulyje, ar ne; pavyzdžiui, gimimas visada yra sąlyga senatvei ir mirčiai. Tathāgata tik jį atranda ir aiškiai parodo. Toliau jis moko, kad visi dėl sąlygų atsiradę reiškiniai yra nepastovūs, sudaryti, iš prigimties nyksta ir užgęsta. Kai kilnusis mokinys aiškiai pamato abu šiuos dalykus tokius, kokie jie yra, jis daugiau nebesileidžia į blaškančius apmą
10. Page 35 Dasabala sutta Buda turi dešimt galių žinojimo ir keturis pasitikėjimo pagrindus, jis skelbia savo vadovo padėtį ir susirinkimuose ištaria liūto riaumojimą. Jis parodo penkių sankaupų (formos, jutimo, suvokimo, darinių, sąmonės) atsiradimą ir užgesimą per sąlygoto atsiradimo principą „kai yra tai, yra ir šitai“. Antroji sutta pakartoja tą patį turinį ir priduria mokymą, kad ši gerai išdėstyta Dhamma yra aiškiai atskleista, todėl tikintis kilmingos šeimos sūnus turi dėti visas pastangas: net jei jo oda ir mėsa
11. Page 35–38 Upanisa sutta Buda moko, kad ir poveikių išsekimo žinojimas turi jį remiančias priežastis, o ne atsiranda iš niekur. Jis grįžtamai klausia, kas yra išsilaisvinimo, aistros išblėsimo, nusivylimo ir kt. priežastis, ir taip gauna priežasčių ir sąlygų grandinę, kuri eina nuo nežinojimo iki troškimo ir jutimo, o toliau aukštyn – iki tikėjimo, džiugesio, džiaugsmo, nurimimo, laimės, susitelkimo, žinojimo ir regėjimo, nusivylimo, aistros išblėsimo ir išsilaisvinimo iš eilės. Jis tai palygina su lietaus vandeniu, kur
12. Page 38–44 Sāriputta sutta – apie sąlygoto atsiradimo gilumą Kitų tikėjimų klajokliai klausia garbiojo Sāriputtos, ar kančią sukuria pats žmogus, kiti, ar ji neturi priežasties. Jis atsako taip, kaip mokė Buda: kančia kyla dėl sąlyčio, o ne todėl, kad už sąlygų proceso ribų tariamai būtų koks nors darytojas ar patirtojas. Tai išgirdęs, garbusis Ānanda perduoda tai Budai. Buda patvirtina, kad atsakymas teisingas. Kai Ānanda sako, kad sąlygotas atsiradimas atrodo paprastas, bet iš tikrųjų yra labai gilus, Buda parodo tą gilumą, klausimais ir atsakymais žing
13. Page 87–89 Sutta apie kančios ir pasaulio atsiradimą ir užgesimą Buda moko, kad kančios atsiradimas (ir pasaulio atsiradimas, kuris turi tą pačią prasmę) yra toks: dėl akies ir formų atsiranda akies sąmonė; šių trijų susitikimas yra sąlytis; sąlytis yra sąlyga jutimui, jutimas – troškimui; taip pat ir per ausį, nosį, liežuvį, kūną ir protą. O kančios ir pasaulio užgesimas yra tada, kai iš sąlyčio kilęs troškimas visiškai užgęsta; tada užgęsta ir prisirišimas, būtis, gimimas, senatvė ir mirtis bei visas sielvartas ir raudos. Tai rodo, kad pasaulis Dhammos pras
14. Page 89–90 Sutta, kurią Buda išsakė vienumoje Ñātikoje Būdamas vienumoje Ñātikoje, Buda pats, niekieno neklausiamas, ištarė mokymą apie sąlygotą atsiradimą pagal šešias jutimų sritis. Vienas vienuolis slapta klausėsi, stovėdamas netoli jo buveinės. Tai sužinojęs, Buda paragino tą vienuolį išmokti, įsiminti ir išsaugoti šį mokymą, nes jis naudingas ir yra šventojo gyvenimo pradžia. Tai atspindi sąlygoto atsiradimo svarbą: Buda jį išdėstė net niekieno neklausiamas.
15. Page 113 Suttos apie sąlygoto atsiradimo gilumą pabaiga su didžiojo medžio palyginimu – Dukkha vaggos pabaiga Šio puslapio pradžia yra suttos, kurią Buda sakė Ānandai, pabaiga (suttos pradžia yra ankstesniuose, čia nepateiktuose puslapiuose). Jis palygina: kai žmogus mėgaujasi ir mato žavesį dalykuose, kurie yra prisirišimo pagrindas, troškimas auga ir klesti kaip didelis medis, kurio visos šaknys maitina kamieną, kad jis ilgai stovėtų. Tačiau pamačius tų dalykų pavojų, troškimas užgęsta kaip medis, kurio šaknys nukirstos, kuris supjaustytas į mažus gabalėlius, sudegintas iki pelenų ir išbarstytas vėjyj
16. Page 114–116 Assutavā sutta, 1-oji – paprastam žmogui derėtų labiau laikyti savastimi kūną nei protą Buda sako, kad neišmokytas paprastas žmogus lengviau gali nusivilti ir atsikratyti aistros kūnui, sudarytam iš keturių didžiųjų elementų, nei protui, nes kūno augimas ir nykimas matomi aiškiai; o protą, vadinamą ir mintimi, ir sąmone, paprastas žmogus paprastai tvirtai laiko savastimi, nors iš tikrųjų protas kinta daug greičiau nei kūnas – jis atsiranda ir užgęsta kiekvieną akimirką, dieną ir naktį. Jis palygina protą su beždžione, kuri miške griebia šakas: paleidžia vieną ir griebia kitą, nieka
17. Page 116–118 Assutavā sutta, 2-oji – jutimai atsiranda ir užgęsta dėl sąlyčio Ši sutta prasideda tuo pačiu turiniu kaip ir ankstesnė – paprastam žmogui derėtų labiau laikyti savastimi kūną nei protą, tačiau pabaigoje mokymas kitoks: trys jutimai – malonus, nemalonus ir nei malonus, nei nemalonus – atsiranda dėl sąlyčio, kuris yra atitinkamo jutimo priežastis, ir užgęsta, kai tas sąlytis užgęsta. Jis tai palygina su dviem trinamais pagaliais, sukeliančiais šilumą ir ugnį: kai pagaliai atskiriami, šiluma užgęsta savaime. Tai rodo, kad jutimai nėra pastovūs, o kyla iš prieža
18. Page 118–122 Sutta apie keturias maisto rūšis (3-ioji) – fizinis maistas, sąlytis, proto valia ir sąmonė Buda moko apie keturias maisto rūšis, palaikančias jau gimusias ir dar gimsiančias būtybes: fizinį maistą (kąsnius), sąlytį, proto valią ir sąmonę, kiekvieną aiškindamas sukrečiančiu palyginimu: vyras ir žmona, pasiklydę dykynėje, turi valgyti savo vaiko mėsą, kad išgyventų ir pereitų dykumą; karvė be odos, kurią iš visų pusių kandžioja ir graužia gyviai; vyras, tempiamas prie žarijų duobės, į kurią nenori įkristi; ir plėšikas, visą dieną duriamas trimis šimtais iečių. Šie palyginimai rodo, kad
19. Page 122–126 Sutta apie keturias maisto rūšis (4-oji) – geismas, mėgavimasis ir troškimas įtvirtina sąmonę Ši sutta toliau aiškina: jei keturiose maisto rūšyse dar yra geismo, mėgavimosi ir troškimo, sąmonė jose įsitvirtina ir auga, o tai veda į vardo ir formos nusileidimą, darinių augimą ir naują gimimą su senatve ir mirtimi, kurios yra kančia, lydima sielvarto. Jis tai palygina su dailininku, kuris dažais ant lentos ar sienos nutapo moters ar vyro atvaizdą su visomis kūno dalimis, nes turi medžiagos – dažų. Priešingai, jei keturiose maisto rūšyse nėra geismo, mėgavimosi ir troškimo, sąmonė neįsitvi
20. Page 212–220 Anamatagga saṃyutta, pirmasis skyrius – palyginimai apie gimimų ir mirčių rato ilgumą Nauja saṃyutta pradedama principu, kad šio gimimų ir mirčių rato (saṃsāra) pradžia ir pabaiga yra nenustatomos (anamatagga), nes būtybės, uždengtos nežinojimo ir surištos troškimo, klajoja be galo. Šios suttos pateikia daugybę palyginimų, kad parodytų neišmatuojamą trukmę: net visų Jambudīpos medžių ir žolės stiebelių nepakaktų suskaičiuoti, kiek kartų kas nors buvo motina; net visų žemės grumstų nepakaktų suskaičiuoti, kiek kartų kas nors buvo tėvas; ašarų, išlietų dėl atsiskyrimo su mylimais,
21. Page 221–223 Duggata sutta, Sukhita sutta ir Tiṃsamatta sutta Buda sako, kad gimimų ir mirčių rato pradžios nematyti; pamačius kenčiančią būtybę ar net būtybę, turinčią gausybę laimės, reikia žinoti, kad visos jos jau patyrė nesuskaičiuojamą kančią. Tada pas jį ateina 30 vienuolių iš Pāvos, laikančių griežtąsias asketines praktikas. Jis klausia, ko daugiau – kraujo, pralieto iš būtybių nukirstų galvų per šį ilgą gimimų ir mirčių ratą, ar vandens keturiuose vandenynuose, – ir nurodo, kad to kraujo daugiau nei jūrų vandens, taip parodydamas milžinišką būtybi
22. Page 223–224 Suttos apie motiną, tėvą, brolius ir seseris, sūnus ir dukteris Buda sako, kad per šį ilgą gimimų ir mirčių ratą sunku rasti būtybę, kuri anksčiau nebūtų buvusi mūsų motina, tėvas, brolis, sesuo, sūnus ar duktė. Tai trumpų suttų serija, kartojanti tą pačią formą, keičiant tik giminaičio rūšį, kad būtų parodytas begalinis visų būtybių ryšys saṃsāroje ir sužadintas nusivylimas bei aistros išblėsimas visų sudarytų dalykų atžvilgiu.
23. Page 225–228 Vepullapabbata sutta Buda pasakoja, kad Vepullos kalnas prie Rājagahos skirtingais laikais, kai pasirodydavo ankstesni Budos, turėjo skirtingus vardus: Pācīnavaṃsa Budos Kakusandhos laikais, Vaṅkaka Budos Koṇāgamanos laikais ir Supassa Budos Kassapos laikais, taip pat nurodo, kaip kiekvienoje epochoje vis trumpėjo žmonių gyvenimo trukmė. Tai rodo sudarytų dalykų nepastovumą: net kalno vardas, žmonių giminė ir patys Budos kinta ir išnyksta. Baigiama gātha, kad visi sudaryti dalykai iš prigimties atsiranda ir užgęsta,