Bet štai, vienuoliai, kažkas susidūręs su artimųjų netektimi, turto netektim ar netektimi dėl ligos, svarsto taip: „Toks jau yra šis gyvenimas pasaulyje, toks jau yra šis atskiros būtybės gyvenimas, kad esant gyvenimui pasaulyje, esant atskiros būtybės gyvenimui, aštuoni pasaulietiniai reiškiniai sukasi aplink pasaulį ir pasaulis sukasi aplink aštuonis pasaulietinius reiškinius: pralobimas ir praradimas, garbė ir negarbė, kritika ir pagyros, malonumas ir skausmas.” Susidūręs su artimųjų netektimi, turto netektim ar netektimi dėl ligos, jis neliūdi, nesikankina, nerauda, nesimuša į krūtinę ir netampa sumišęs. „Bėdoje, vienuoliai, gali būti sužinota ištvermė, ir tai, tik per ilgą laiką, ne per trumpą, tuo kas kreipia dėmesį, ne nedėmesinguoju, išmintinguoju, ne kvailiu.” Tai buvo pasakyta dėl šios priežasties. „Diskutuojant, vienuoliai, gali būti sužinota išmintis, ir tai, tik per ilgą laiką, ne per trumpą, tuo kas kreipia dėmesį, ne nedėmesinguoju, išmintinguoju, ne kvailiu.” Taip buvo pasakyta. Ir kodėl taip buvo pasakyta? Bet štai, vienuoliai, žmogus diskutuodamas su kitu žmogumi žino: „Sprendžiant iš to, kaip šis garbingasis kelia, teikia, formuluoja klausimus, jis yra kvailas, nėra išmintingas. Dėl kokios priežasties? Juk šis garbingasis neišreiškia giluminės esmės, kuri yra rami, nuostabi, nesumąstyta, išbaigta ir turi būti patirta išmintingųjų. Ir prasmės mokymo, apie kurį šis garbingasis kalba, jis nepajėgus nei trumpai, nei išsamiai nusakyti, išdėstyti, parodyti, įsteigti, atskleisti, išanalizuoti ar paaiškinti. Šis garbingasis yra kvailas, nėra išmintingas.”