Pagal temą susijusių suttų rinkinys: Sandų skyrius

Summarised by AI from the whole volume (19 topics) — click to jump to where a topic begins.

1. Page 17 Dvi Hāliddikāni suttos (Okasāra sutta ir Taṇhāsaṅkhayavimutti sutta) Namų šeimininkas Hāliddikāni ateina pas garbųjį Mahā Kaccāną prašydamas išplėtoti trumpą gāthą, kurią Buda pasakė Aṭṭhaka vaggoje, apie išminčių, kuris palieka namus, klajoja neprisirišdamas, nesimaišo kaime, yra laisvas nuo juslinių malonumų ir noro išsiskirti. Garbusis Mahā Kaccāna paaiškina, kad elementai (forma, jutimas, suvokimas, dariniai, sąmonė) yra sąmonės namai, kol yra ją rišantis geismas, tačiau Tathāgata visiškai atsikratė geismo tiems elementams, todėl nebeturi namų; jis taip pat p
2. Page 17–20 Samādhi sutta ir Paṭisallāna sutta Buda moko vienuolius ugdyti susitelkimą ir vienumą (paṭisallāna), nes tas, kurio protas susitelkęs, aiškiai žino tai, kas yra, t. y. penkių sankaupų atsiradimą ir užgesimą. Jis paaiškina, kad mėgavimasis, džiaugimasis ir prisirišimas prie sankaupų sukelia prisirišimą ir sukimąsi kančioje, o nesimėgavimas sankaupomis užgesina mėgavimąsi, užgesina prisirišimą ir galiausiai visą kančios masę. Abiejų suttų turinys tas pats, skiriasi tik tai, ar pabrėžiamas susitelkimas, ar vienuma.
3. Page 20–25 Dvi Upādāparitassanā suttos Buda parodo skirtumą tarp nerimo dėl prisirišimo ir nerimo nebuvimo dėl neprisirišimo. Neišmokytas paprastas žmogus laiko penkias sankaupas savimi, todėl, kai sankaupos kinta, jam kyla baimė, nerimas ir prisirišimas; o įžvalgus kilnusis mokinys nelaiko sankaupų savimi ir nesujaudinamas net joms kintant. Antroji sutta perteikia tą patį turinį, bet kaip prisirišimo rodiklį naudoja posakį „tai mano, tai aš, tai mano savastis“, pabrėždama, kad prisirišimas prie sankaupų yra nerimo ir psichinės kanči
4. Page 25–26 Sutta apie praeities, ateities ir dabarties sankaupas (Nakulapitu vaggos pabaiga) Buda moko, kad penkios sankaupos – ar praeities, ar ateities, ar net dabarties – yra nepastovios, kenčiančios ir be savasties. Taip matantis kilnusis mokinys nesiilgi praeities sankaupų, nesimėgauja ateities sankaupomis ir praktikuoja nusivylimą, aistros išblėsimą ir dabarties sankaupų užgesimą. Ši sutta išdėsto trijų žymių principą, apimantį visus tris laikus, ir užbaigia pirmąjį skyrių, Nakulapitu vaggą, gātha, apibendrinančia 10 ankstesnių suttų turinį.
5. Page 27–30 Anicca vagga: suttos apie sankaupų nepastovumą (39–47 suttos) Prasideda naujas skyrius, Anicca vagga, sudarytas iš daugelio trumpų tos pačios struktūros suttų, rodančių, kad penkios sankaupos yra nepastovios, kenčiančios ir be savasties. Jos kaitaliojasi su suttomis, sujungtomis grandine: kas nepastovu, tas kenčia, kas kenčia, tas be savasties, todėl nereikėtų matyti „tai mano, tai aš, tai mano savastis“. Toliau parodoma, kad net priežastys ir sąlygos, dėl kurių atsiranda sankaupos, taip pat yra nepastovios, kenčiančios ir be savasties; sankaupos, atsiradu
6. Page 31 Sutta, kurioje Ānanda klausia apie užgesimą (Anicca vaggos pabaiga) Garbusis Ānanda klausia Budos, kokių dalykų užgesimą reiškia žodis „nirodha“ (užgesimas). Buda atsako, kad visos penkios sankaupos yra nepastovios, sudaryti reiškiniai, atsirandantys dėl priežasčių ir sąlygų, ir iš prigimties išsenka, nyksta, išblėsta ir užgęsta; būtent šių sankaupų užgesimas vadinamas nirodha. Ši sutta užbaigia antrąjį skyrių, Anicca vaggą, apibendrinančia gātha.
7. Page 32–33 Bhāra sutta (Bhāra vaggos pradžia) Buda pateikia palyginimą: penkios prisirišimo sankaupos yra tarsi sunki „našta“; naštos nešėjas yra paprastas žmogus su įvairiais vardais ir giminėmis; troškimas, vedantis į naują būtį, yra „naštos pakėlimas“, o visiškas troškimo užgesimas – „naštos padėjimas“. Jis apibendrina gātha: penkios sankaupos yra sunki našta pasaulyje, o ją padėti – laimė, visiškas nešvarumų užgesimas. Ši sutta pateikia lengvai suprantamą vaizdą apie prisirišimo prie sankaupų prigimtį.
8. Page 33–34 Pariññā sutta ir suttos apie tiesioginį žinojimą bei norų ir geismo atsisakymą Buda moko, kad penkios sankaupos yra dalykai, kuriuos reikia perprasti, o tikrasis perpratimas yra geismo, neapykantos ir paklydimo išsekimas. Kas tiesiogiai nepažįsta, neperpranta, neatsikrato aistros ir neatsisako sankaupų, tas negali išsemti kančios, o kas tiesiogiai pažįsta ir atsisako, tas išsemia kančią. Jis taip pat moko atsisakyti noro ir geismo kiekvienai sankaupai, kad ta sankaupa būtų išrauta su šaknimis ir ateityje nebeatsirastų, parodydamas ryšį tarp aiškaus pažinimo ir nešvarumų at
9. Page 34–37 Suttos apie žavesį, pavojų ir išsivadavimą prieš nušvitimą Buda prisimena, kaip prieš nušvitimą, dar būdamas bodhisatta, jis ieškojo atsakymo, kas yra penkių sankaupų žavesys (assāda), pavojus (ādīnava) ir išsivadavimas (nissaraṇa). Jis atrado, kad iš sankaupų kylanti laimė ir džiugesys yra žavesys, sankaupų nepastovumas, kaita ir kančia yra pavojus, o noro ir geismo pašalinimas iš sankaupų yra išsivadavimas. Iki galo aiškiai pažinęs šiuos tris aspektus, jis paskelbė save pačiu pasiekusiu visišką nušvitimą. Kitoje suttoje jis tai pakartoja pirmuoju asme
10. Page 82 Skirtumas tarp Tathāgatos ir išmintimi išsilaisvinusio vienuolio Buda sako, kad ir Tathāgata, arahantas, visiškai nušvitęs Buda, ir išmintimi išsilaisvinęs vienuolis vienodai išsilaisvina nuo penkių sankaupų per nusivylimą, aistros išblėsimą, užgesimą ir neprisirišimą. Tačiau kai vienuoliai klausia apie skirtumą, jis sako, kad Tathāgata yra tas, kuris sukelia dar neatsiradusį kelią, atveria dar neegzistuojantį kelią ir pats pažįsta kelią, o mokiniai tik seka jo atrastu keliu.
11. Page 82–85 Anattalakkhaṇa sutta, išdėstyta penkiems pirmiesiems mokiniams Labai svarbus mokymas, kurį Buda išdėstė penkiems pirmiesiems mokiniams Isipatanos elnių parke. Jis nurodo, kad kiekviena iš penkių sankaupų yra be savasties (anattā): jei ji būtų savastis, ji nevestų į negalavimą ir ją būtų galima priversti būti tokią, kokios norima; bet kadangi ji be savasties, ji veda į negalavimą ir jos negalima valdyti. Tada jis kviečia apmąstyti, kad visos sankaupos yra nepastovios ir kenčiančios, todėl nereikėtų jų laikyti savimi. Taip matydamas, kilnusis mokinys nusivili
12. Page 85–88 Mahāli sutta – apie sutepimo ir apsivalymo priežastis Licchavis Mahāli klausia apie tai, ką sako Pūraṇa Kassapa: esą būtybių sutepimas ir apsivalymas neturi jokios priežasties ir sąlygos. Buda tam prieštarauja, aiškindamas: jei penkios sankaupos būtų vien tik kančia, būtybės jomis nesižavėtų ir nesidžiaugtų; bet kadangi sankaupos teikia laimės, būtybės jomis žavisi ir susitepa. Ir priešingai, jei sankaupos būtų vien tik laimė, būtybės jomis nenusiviltų; bet kadangi sankaupos iš tiesų kenčiančios, būtybės nusivilia ir gali apsivalyti. Tai tikrosios
13. Page 105 Sīha sutta – liūto palyginimas Buda palygina save su liūtu: kai jis vakare suriaumoja, visi gyvūnai išsigąsta ir bėga slėptis, net pančiais surišti karaliaus drambliai taip išsigąsta, kad sutraukia pančius ir pabėga. Taip ir kai Tathāgata moko apie penkių sankaupų atsiradimą ir užgesimą, net ilgaamžiai ir spindintys dievai išsigąsta, nes suvokia, kad ir patys yra nepastovūs, neilgalaikiai, ne amžini, kaip anksčiau klaidingai manė. Sutta baigiasi gātha, aprašančia dievų sukrėtimą.
14. Page 105–110 Khajjanīya sutta – apie tai, kaip mus graužia penkios sankaupos Sutta aiškina, kad ankstesnių gyvenimų prisiminimas iš tikrųjų yra penkių sankaupų prisiminimas. Tada pateikiama kiekvienos sankaupos pavadinimo kilmė: forma vadinama forma, nes ją „veikia ir keičia“ šaltis, karštis, alkis ir troškulys; jutimas – nes „jaučia“; suvokimas – nes „atpažįsta“; dariniai – nes „sudaro tai, kas sudaroma“; sąmonė – nes „pažįsta“ objektus. Išmokytas kilnusis mokinys apmąsto, kad dabar jį „graužia“ dabarties sankaupos, kaip anksčiau graužė praeities sankaupos, ir vėl grauž
15. Page 110 (Tomo pabaigoje turinys nutrūksta) Naujos suttos pradžia Nigrodhos vienuolyne, Kapilavatthu 110 puslapio pabaigoje yra tik naujos suttos įžanga, kurioje dar nespėta išdėstyti Dhammos turinio. Joje pasakojama, kad kartą Palaimintasis gyveno Nigrodhos vienuolyne prie Kapilavatthu, Sakjų krašte. Dėl tam tikros priežasties atleidęs vienuolių Saṅghą, jis nuėjo rinkti išmaldos į Kapilavatthu, o vėliau nuėjo į Didįjį mišką (Mahāvana). Turinys čia nutrūksta, nes baigiasi gautų duomenų apimtis.
16. Page 171 Lokadhamma sutta ir lotoso palyginimas Buda sako, kad jis visiškai pažino ir perprato pasaulio reiškinius (t. y. penkias sankaupas), o tada išdėstė, suskirstė ir aiškiai atskleidė; jei kas išgirdęs vis tiek nežino ir nemato, jis klausia, ką jis gali padaryti su tokiu kvailiu. Tada jis palygina save su lotosu, kuris gimsta ir auga vandenyje, bet iškyla virš vandens ir juo nesusitepa: taip ir Tathāgata gimė ir užaugo pasaulyje, bet nugalėjo pasaulį ir juo nesusitepa.
17. Page 171–174 Pheṇapiṇḍūpama sutta Buda pateikia penkis palyginimus su kiekviena iš penkių sankaupų: forma panaši į putų gniužulą, jutimas – į vandens burbulą, suvokimas – į miražą, dariniai – į bananmedį, neturintį šerdies, o sąmonė – į fokusininko sukurtą iliuziją. Kai išmintingas žmogus išmintingai apmąsto, jis mato, kad visa tai tuščia ir neturi jokios šerdies. Baigiama apibendrinančia gātha, raginančia uolų vienuolį taip apmąstyti sankaupas dieną ir naktį, kad atsisakytų bet kokio prisirišimo ir pasiektų nenykstantį tikslą.
18. Page 185–189 Citta sutta, dailininko palyginimas ir meditacijos ugdymas Buda sako, kad būtybės susitepa, nes suteptas jų protas, ir apsivalo, nes tyras jų protas. Jis palygina protą su dažytoju ar dailininku, kuris gali nutapyti bet kokius atvaizdus, kokių tik nori, ir sako, kad niekas nekinta taip greitai kaip protas, todėl reikia nuolat stebėti savo protą. Tada jis moko, kad tas, kuris neugdo meditacijos, net trokšdamas proto išsilaisvinimo, jo nepasieks – kaip vištos kiaušiniai, kurie nebuvo tinkamai perinami, negali išsiristi – skirtingai nuo to, kuris nuolat ug
19. Page 189–191 Aniccasaññā sutta Buda sako, kad nepastovumo suvokimas (aniccasaññā) – nuolatinis penkių sankaupų nepastovumo apmąstymas – gausiai ugdomas pašalina visą juslinį geismą, formos geismą, būties geismą, nežinojimą ir „aš esu“ išdidumą. Jis pateikia daug palyginimų, pavyzdžiui, žemdirbį, kuris ardamas išrauna žolių šaknis, geriausią medienos ir gėlių kvapą, mėnulio šviesą virš žvaigždžių šviesos ir rudens saulės šviesą, išsklaidančią visą tamsą; visi jie rodo, kad nepastovumo suvokimas yra galingesnis už visus nešvaru