Savatthyje. „Vienuoliai, mokysiu jūs apie naštą, naštnešį, naštos paėmimą ir naštos numetimą. To klausykite. Ir kas, vienuoliai, yra našta? Pasakytina, kad tai penki savinami sandai. Kokie penki? Materialios formos savinamas sandas, jausmo tono savinamas sandas, suvokimo savinamas sandas, proto darinių savinamas sandas, sąmonės savinamas sandas. Tai, vienuoliai, vadinama našta. Ir kas, vienuoliai, yra naštnešys? Pasakytina, kad tai asmuo: garbingasis tokiu ir tokiu vardu, iš tokios ir tokios giminės. Tai, vienuoliai, vadinama naštnešiu. Ir kas, vienuoliai, yra naštos paėmimas? Tai yra tas troškimas, kuris yra su džiugesiu ir aistra ir veda į pakartotiną būtį, randantis pasitenkinimą tai čia, tai ten. O būtent, Juslinių malonumų troškimas, troškimas būti, troškimas nebūti. Tai, vienuoliai, vadinama naštos paėmimu. Ir kas, vienuoliai, yra naštos numetimas? Tai yra visiškas to troškimo išblėsimas, baigtis, atmetimas, atsisakymas, išsilaisvinimas (nuo jo), (jo) nepriėmimas. Tai, vienuoliai, vadinama naštos numetimu.” Štai ką pasakė Palaimintasis. Tai pasakė Gerai Žengęs, o toliau mokytojas tarė štai ką: „Išties, penki savinami sandai yra našta, naštnešys – tai asmenybė, naštos paėmimas pasaulyje yra kančia, laimė yra naštos numetimas.