„Vienuoliai, buvau užaugintas lepniai, itin lepniai, lepniausiai. Prie mano tėvo namų, vienuoliai, buvo iškasti tvenkiniai. Vienas buvo užsodintas žydrais lotosais, kitas raudonais, trečias baltais, ir visa tai tik dėl manęs. Aš naudojau tik Kāsio sandalmedį. Taip pat iš Kāsi buvo mano turbanas, iš Kāsi buvo ir švarkai, ir apatiniai, ir viršutiniai rūbai. Virš manęs dieną naktį buvo baltas baldakimas tam, kad manęs nekamuotų nei šaltis, nei karštis, nei dulkės, nei rasa. Aš turėjau tris rūmus: vienus žiemai, vienus vasarai ir vienus lietaus sezonui. Lietaus sezonui skirtuose rūmuose praleisdavau keturis to sezono mėnesius nepalikdamas jų. Ten manimi rūpinosi tik moterys, (ir linksmino) muzikantės. Ir jei kituose namuose vergai, darbininkai ir tarnai gaudavo valgyti prastų ryžių košę su parūgusia putra, tai mano tėvo namuose vergai, darbininkai ir tarnai valgė rinktinius ryžius su mėsa. Tuomet, vienuoliai, gyvendamas tokioje prabangoje, būdamas taip lepniai auginamu, pagalvojau: „Neapmokytas eilinis žmogus būdamas tuo, kam būdinga senti, kas neįveikė senėjimo, pamatęs seną žmogų, sielvartauja, gėdijasi, bjaurisi, nepastebėdamas, kad jam pačiam būdinga senti, kad pats neįveikė senėjimo. Man taip pat būdinga senti, neįveikiau senėjimo. Netinkama bus, jei ir aš, pamatęs seną žmogų, sielvartausiu, gėdisiuos, bjaurėsiuos.” Taip apmąstydamas, visiškai palikau apsvaigimą jaunyste.