„Kaip manote, kalamai, kai žmoguje kyla paklydimas, jis kyla į naudą ar į žalą?” „Į žalą, Garbusis.” „Be to, Kalamai, tas sumišęs žmogus, kurio širdis yra apimta, užvaldyta paklydimo, ir gyvybę atima, ir vagia, ir svetimauja, ir meluoja, ir kitus ragina taip pat elgtis. Tai jam ilgą laiką neš žalą ir kančią.” „Taip, Garbusis.” „Kaip manote, kalamai, šios būsenos yra doros ar nedoros?” „Nedoros, Garbusis.” „Smerktinos ar nepriekaištingos?” „Smerktinos, Garbusis.” „Išmintingųjų peikiamos ar giriamos?” „Išmintingųjų peikiamos, Garbusis.” „Ar jų iššaukimas ir buvimas jose neša žalą ir kančią, ar ne? Kaip jums atrodo?” „Jų iššaukimas, Garbusisi, ir buvimas jose neša žalą ir kančią. Taip mums atrodo.” Taigi, kalamai, kai pasakiau: „Dabar, žiūrėkite, kalamai, nesivadovaukite nei apreiškimu, nei tradicija, nei gandais. Nesivadovaukite nei religinių tekstų autoritetu, nei paprasta logika ar išvada, nei atsižvelgdami į regimybę, nei mėgavimusi spekuliatyviomis nuomonėmis, nei tariamomis galimybėmis, nei mintimi „tai mūsų mokytojas”. Bet, kalamai, kai patys žinosite, kad tam tikros būsenos (dhamma) yra nedoros (akusala), smerktinos ir peikiamos išmintingųjų, kad jų iššaukimas ir buvimas jose neša žalą ir kančią, atsisakykite jų,” – Tai buvo pasakyta dėl šios priežasties.