Trumpų tekstų rinkinys: Khuddakapāṭha, Dhammapada, Udāna, Itivuttaka, Suttanipāta

ฉบับแปลลิทัวเนีย · Sutta Piṭaka — The Basket of Discourses · Volume 25 · 90 pages

Summarised by AI from the whole volume (39 topics) — click to jump to where a topic begins.

Page 229–232 Itivuttaka, Vienetų knyga, 1 skyrius (Pāṭibhoga-vagga), pradžia Itivuttaka pradedama Vienetų knyga (Eka-nipāta), kurios pirmasis skyrius vadinamas Pāṭibhoga-vagga. Jame Buda laiduoja nebegrįžimą vienuoliui, atsikračiusiam vieno dalyko, iš eilės pateikdamas šešias sutas apie šešis dalykus: godumą, neapykantą, klaidinimą, pyktį, niekinimą (makkha – kitų nuopelnų menkinimą) ir puikybę. Kiekviena suta turi tos pačios struktūros eiles: būtybės, užvaldytos to nedoro dalyko, patenka į blogą būvį, o išmintingieji, aiškiai jį pažinę ir jo atsikratę, į šį pasaulį nebe
Page 232–234 Pāṭibhoga-vagga, pabaiga, ir 1 skyriaus pabaiga Likusios skyriaus sutos nuo atskirų taršų atsikratymo pereina prie platesnio principo: tas, kas aiškiai pažįsta ir visiškai supranta „viską“ neprisirišdamas, gali įveikti visą kančią, o nepažinus ir neatsikračius puikybės kančios išnaikinti neįmanoma; tas, kas aiškiai pažįsta ir atsikrato puikybės, įveikia visus pančius. Tada dvi sutos grįžta prie godumo ir neapykantos atsikratymo su tomis pačiomis eilėmis. Skyrius baigiamas santrauka, išvardijančia visų dešimties Pāṭibhoga-vaggos, pirmojo Viene
Page 235–239 Vienetų knyga, 2 skyrius – nežinojimas, troškulys, geri draugai ir Saṅghos skilimas Skyrius prasideda sutomis apie klaidinimo, pykčio ir niekinimo nepažinimą (ta pačia forma). Tada pateikiami svarbūs principai: nežinojimas yra vienintelis dalykas, dėl kurio būtybės ilgiausiai klajoja saṃsāroje; troškulys yra vienintelis pantis, dėl kurio būtybės be galo klajoja; išmintingas dėmesys (yoniso manasikāra) yra naudingiausias vidinis veiksnys dar besimokančiam vienuoliui, o geri draugai – naudingiausias išorinis veiksnys. Skyriaus pabaigoje palyginamos Saṅghos skilimo (vedančio į pra
Page 240–246 Vienetų knyga, 3 skyrius – nuopelnai, meilingas gerumas ir Vienetų knygos pabaiga Skyrius prasideda tuo, kad tas, kurio protas mirties metu kupinas pasitikėjimo, patenka į gerą būvį, – priešingai nei ankstesnėje sutoje. Tada Buda moko nebijoti daryti nuopelnų, pasakodamas apie savo ankstesnius gyvenimus, kai septynerius metus ugdė meilingą gerumą ir tapo Brahma, net 36 kartus buvo Sakka ir nesuskaičiuojamą daugybę kartų – visatos valdovu, o visa tai kilo iš dosnumo, savitvardos ir susivaldymo. Toliau jis moko, kad rūpestingumas doruose dalykuose neša naudą ir šiame, ir kitame
Page 247–253 Dvejetų knyga, 1 skyrius – dalykų poros, vedančios į kančią ir laimę Šis skyrius pradeda Dvejetų knygą (Duka-nipāta) priešingų dalykų poromis, kurios neša skirtingus vaisius: pavyzdžiui, juslių nesaugojimas ir saiko valgyme nežinojimas veda į kančią ir blogą būvį, priešingai nei susivaldymas, vedantis į laimę ir gerą būvį; protą kankinantys dalykai – gero nepadarymas ir blogo padarymas, priešingai nei jų nebuvimas; bloga dorovė kartu su blogu požiūriu veda į pragarą, gera dorovė su geru požiūriu – į dangų. Be to, mokoma, kad taršas deginančios pastangos ir gėda b
Page 253–264 Dvejetų knyga, 2 skyrius – nibbānos elementas, gėda ir moralinė baimė, Dvejetų knygos pabaiga Šis ilgas skyrius prasideda dviem mintimis, kurias Tathāgata mąsto dažniausiai: saugumo (khema) ir vienumos (viveka) mintimis, bei dviem mokymo būdais: blogį nurodyti kaip blogį, o tada vesti į atsiribojimą ir bejausmiškumą. Mokoma, kad nežinojimas visada eina pirma nedorų dalykų, o išmanymas – pirma dorų, ir kad tik du dalykai – gėda ir moralinė baimė – saugo pasaulį, kad jis nesusimaišytų kaip gyvūnai. Svarbiausias skyriaus momentas – pareiškimas, kad iš tikrųjų „yra negimęs, netapęs, nepadary
Page 264–269 Trejetų knyga, 1 skyrius – šaknys, elementai, jausenos, troškulys ir taršos Trejetų knyga (Tika-nipāta) prasideda trimis nedorumo šaknimis – godumu, neapykanta ir klaidinimu, kurios ėda blogo proto žmogų, kaip bambuko vaisius sunaikina patį jį pagimdžiusį bambuką. Toliau – trys elementai (formos elementas, beformis elementas ir liovimosi elementas) ir trys jausenos (maloni, skausminga ir nei maloni, nei skausminga), apie kurias mokoma du kartus; antrą kartą pabrėžiama, kad malonią jauseną reikia matyti kaip kančią, nes ji nepastovi, skausmingą – kaip strėlę, o neutralią
Page 270–275 Trejetų knyga, 2 skyrius – nuopelnų darymo pagrindai, akys ir vandenyno perplaukimas Šiame skyriuje nurodomi trys nuopelnų darymo pagrindai (dosnumas, dorovė ir meditacijos ugdymas), trys akys (kūno akis, dieviškoji akis ir aukščiausia – išminties akis) bei trys gebėjimai, rodantys pasiekimų seką nuo srovėn įžengusiojo iki visiškai pažinusio arahanto. Toliau – trys laikai (praeitis, ateitis ir dabartis) ir pavojus prisirišti prie sąvokų, bei trejetų rinkiniai, skirstomi pagal kūną, kalbą ir protą: netinkamas elgesys, tinkamas elgesys, tyrumas ir išminčiaus (muni) būsena. Skyrius
Page 276–277 Sutų pora apie klaidingą ir teisingą požiūrį Paaiškinama priešingų kammos vaisių pora: žmogus, netinkamai besielgiantis kūnu, kalba ir protu, turintis klaidingą požiūrį ir šmeižiantis kilniuosius, po mirties patenka į nelaimės būvį, blogą būvį, pragarą, o žmogus, tinkamai besielgiantis kūnu, kalba ir protu, turintis teisingą požiūrį, po mirties patenka į gerą būvį, dangaus pasaulį. Buda sako, kad kalba apie tai, ką pats pažino ir matė, o ne tik girdėjo iš kitų. Eilės apibendrina: kurio protas, kalba ir kūnas klysta, tas patenka į pragarą;
Page 278 Išsivadavimo elementai ir aukščiausia nibbānos ramybė Buda nurodo tris išsivadavimo iš pančių elementus: atsižadėjimas yra išsivadavimas iš juslinių malonumų, beformis – išsivadavimas iš formos, o liovimasis – išsivadavimas iš visko, kas sąlygota. Toliau jis moko, kad beformis ramesnis už formą, o liovimasis dar ramesnis už beformį. Tas, kas visiškai supranta formą, neprilimpa prie beformio ir išsilaisvina liovimesi, vadinamas mirties nugalėtoju. Buda, savo kūnu palietęs nemirtingumo elementą ir atsisakęs prisirišimo pagrindų (upadhi), rodo kelią b
Page 279–280 Trys sūnų rūšys: atijāta, anujāta, avajāta Buda nurodo tris sūnų rūšis: sūnų, pranokstantį tėvus (atijāta), kai tėvai neturi tikėjimo ir dorovės, o sūnus yra tobulas tikėjimu ir dorove; sūnų, lygų tėvams (anujāta), kai ir tėvai, ir sūnus vienodai turi tikėjimą ir dorovę; ir sūnų, prastesnį už tėvus (avajāta), kai tėvai turi tikėjimą ir dorovę, o sūnus neturi nei tikėjimo, nei dorovės. Išmintingieji trokšta pranokstančių ir lygių sūnų, o ne prastesnių, kurie sugriauna giminę. Eilės lygina gerą sūnų su mėnuliu, išnirusiu iš debesų ir rūko,
Page 281–282 Trys žmonių rūšys, palygintos su lietumi Buda lygina tris žmonių rūšis su lietumi: tas, kuris niekam nieko neduoda, prilygsta nelyjančiam lietui (avuṭṭhika-sama); tas, kuris vieniems duoda, o kitiems ne, prilygsta lietui, lyjančiam tik kai kur (padesa-vassī); o tas, kuris be atrankos duoda visiems, prilygsta lietui, lyjančiam visur (sabbatthābhivassī). Eilės lygina tą, kuris dovanoja teisėtai įgytais turtais, su debesiu, kuris sugriaudžia ir išlieja lietų, pripildydamas vandeniu ir slėnius, ir aukštumas. Tai mokymas apie dosnumą, neski
Page 283 Trys dorovės laikymosi laimės ir geri bei blogi draugai Išmintingasis turėtų laikytis dorovės, siekdamas trijų laimių: pagyrimo, turto ir atgimimo geroje būtyje po mirties. Tada Buda pateikia eiles apie draugystę: net jei pats nedarai blogio, bet bendrauji su blogadariais, tavimi imama įtarinėti ir tavo vardas nukenčia, kaip supuvusi žuvis, įvyniota į kušos žolę, padaro ir žolę dvokiančią; o bendravimas su gerais žmonėmis prilygsta lapui, į kurį įvyniotas smilkalas, – jis irgi ima kvepėti. Mokoma, kad išmintingasis turėtų apgalvotai rinktis bendrauti
Page 284 Kūno ir sąmonės nepastovumas Buda moko, kad šio kūno prigimtis – suirti, sąmonės prigimtis – išblėsti, o visi prisirišimo pagrindai (upadhi) yra nepastovūs, kupini kančios ir kintantys. Vienuolis, matantis pavojų prisirišimo pagrinduose, peržengęs gimimą ir mirtį ir pasiekęs aukščiausią ramybę, gerai išlavintu protu nesvyruodamas laukia galutinės nibbānos laiko.
Page 285 Būtybės bendrauja pagal polinkių elementą Buda moko, kad būtybės bendrauja ir buriasi pagal elementą, t. y. panašius polinkius: prastų polinkių žmonės bendrauja su prastų polinkių žmonėmis, gerų polinkių – su gerų polinkių žmonėmis, ir taip buvo praeityje, bus ateityje ir yra dabar. Eilės lygina tinginius, bendraujančius tarpusavyje, su žmogumi, kuris, įsikibęs mažo rąstelio, nugrimzta didžiojoje jūroje; net ir gerai gyvenęs žmogus gali nugrimzti, jei bendrauja su tinginiais. Todėl mokoma vengti tinginių ir visada bendrauti su išminting
Page 286 Besimokančio vienuolio nuosmukio priežastys ir trys savanaudiškos mintys (3 skyriaus pabaiga, 4 skyriaus pradžia) Buda nurodo tris dalykus, dėl kurių dar besimokantis (sekha) vienuolis nutolsta nuo dorybių: pomėgį darbams, plepėjimui ir miegui; priešingi dalykai saugo nuo nuosmukio. Po to baigiamas trečiasis Trejetų knygos skyrius ir pradedamas ketvirtasis – suta apie tris nedoras mintis: mintį, bijančią būti paniekintam, mintį, siekiančią gavimų, šlovės ir pagyrų, ir savanaudišką mintį, pasislėpusią po užuojautos kitiems pavidalu; visos jos trukdo pasiekti nušvitimo žinojimą.
Page 287–288 Nesvyruojantis nei dėl pagarbos, nei dėl jos netekimo Buda moko, kad būtybės, kurių protą užvaldė pagarbos gavimas, pagarbos negavimas arba abu, po mirties patenka į nelaimės būvius, nes prisirišę prie gavimų ir pagarbos jie praranda sąmoningumą. O tas, kurio susitelkimas nesvyruoja, nesvarbu, ar jis gauna pagarbą, ar ne, yra rūpestingas, medituojantis, subtilios išminties, siekiantis prisirišimo išnykimo – toks vadinamas doru žmogumi.
Page 289–291 Trys kartai, kai skamba dievų balsai, ir dievo mirties ženklai Buda nurodo tris progas, kai garsiai nuskamba dievų balsai: kai kilnusis mokinys įsišventina, kai ugdo nušvitimui palankius dalykus ir kai pasiekia išsilaisvinimą, taršų išnykimą; dievai jį laiko laimėjusiu karą su Māra. Tada jis nurodo penkis ženklus, pranašaujančius dievo mirtį. Kai vienas vienuolis klausia, ką dievams reiškia geras būvis, gerai įgytas laimėjimas ir geras įsitvirtinimas, Buda sako, kad žmogiškoji būtis ir tikėjimo Dhamma-Vinaya įgijimas dievams yra pats kilniausias dalykas, ne
Page 292 Trys žmonių rūšys, gimstančios pasaulio labui Buda nurodo tris žmonių rūšis, kurios, pasirodžiusios pasaulyje, neša gerovę ir laimę daugybei žmonių: Tathāgata, arahantas, visiškai nušvitęs Buda, mokantis Dhammos, kuri gera pradžioje, viduryje ir pabaigoje; mokinys arahantas, kurio taršos išnyko; ir besimokantis mokinys, daug girdėjęs, gražios dorovės ir elgesio. Visi jie paeiliui perduoda Dhammą. Eilės apibendrina, kad šie trys yra kilnesni už dievus ir žmones ir veda būtybes iš kančios dar šiame pasaulyje.
Page 293 Nepatrauklumo meditacija, kvėpavimo sąmoningumas, nepastovumo suvokimas ir gyvenimas pagal Dhammą Buda moko vienuolius apmąstyti kūną kaip nepatrauklų, sąmoningai stebėti įkvėpimą ir iškvėpimą ir apmąstyti visus darinius kaip nepastovius; tai atitinkamai padeda atsikratyti polinkio į aistrą gražiems dalykams, išorinio išsiblaškymo ir nežinojimo. Toliau jis nurodo, kaip elgiasi vienuolis, praktikuojantis Dhammą pagal Dhammą: kalbėdamas jis kalba tik apie Dhammą, mąstydamas mąsto tik apie Dhammą, nepalinksta nė į vieną pusę, išlieka pusiausviras su sąmoningumu ir aiškiu supratimu, ir tai atved
Page 294–295 Nedoros mintys, darančios aklą, ir doros mintys, gimdančios išmintį Buda nurodo tris nedoras mintis – juslinio troškimo, piktavališkumo ir žiaurumo mintis, kurios daro aklą, atima akį ir žinojimą, griauna išmintį ir neveda į nibbāną, – priešingai nei trys doros mintys – atsižadėjimo, nepiktavališkumo ir nežiaurumo mintys, kurios nedaro aklo, suteikia akį ir žinojimą, ugdo išmintį ir veda į nibbāną. Eilės apibendrindamos moko ugdyti doras mintis ir šalinti nedoras, kad būtų pasiekta ramybė, kaip lietus nuplauna dulkes.
Page 296 Trys vidinės dėmės: godumas, neapykanta, klaidinimas Buda moko, kad godumas, neapykanta ir klaidinimas yra tarsi dėmės, priešai ir budeliai, slypintys mumyse pačiuose. Eilės aiškina, kad godumas neša pražūtį, sudrumsčia protą ir sukelia vidinį pavojų, kurio paprasti žmonės nepastebi; godumo užvaldytas žmogus nežino, kas naudinga, ir nemato Dhammos; tas pats pasakytina apie neapykantą ir klaidinimą. O tas, kas atsikrato šių taršų, išsilaisvina iš jų, kaip vandens lašas nurieda nuo lotoso lapo arba kaip saulė auštant išsklaido tamsą.
Page 297 Devadattos nuopuolis (4 skyriaus pabaiga) Buda sako, kad Devadattos protą užvaldė trys nekilnūs dalykai: blogi troškimai, blogi draugai ir pastangų nutraukimas pusiaukelėje, nors dar buvo ypatingų savybių, kurias reikėjo pasiekti, todėl jis atgimė nelaimės būvyje, pragare, visam eonui be išsigelbėjimo. Eilės įspėja, kad niekas neturėtų turėti tokių blogų troškimų kaip Devadatta, kuris kadaise buvo gerbiamas, bet tapo nerūpestingas ir pateko į Avīci pragarą, ir moko, kad tam, kas kenkia tyrajam Tathāgatai, blogis sugrįžta, kaip nuodingos
Page 298–299 Trys aukščiausi pasitikėjimo objektai Pradedant penktąjį Trejetų knygos skyrių, Buda nurodo tris aukščiausius pasitikėjimo objektus: pasitikėjimą Buda, aukščiausiu tarp visų būtybių, pasitikėjimą Dhamma, t. y. bejausmiškumu, aukščiausiu tarp visų sąlygotų ir nesąlygotų dalykų, ir pasitikėjimą Saṅgha, aukščiausia tarp visų bendruomenių. Tie, kurie pasitiki tuo, kas aukščiausia, gauna aukščiausią vaisių. Eilės apibendrina, kad tas, kas aukoja aukščiausiajam, gauna aukščiausią nuopelną, gyvenimą, grožį, šlovę, garbę ir jėgą.
Page 300 Išmaldos prašymas ir kilmingos šeimos sūnus, kuris įšventintas nepraktikuoja Buda sako, kad maldavimas (piṇḍolya) yra žemiausias pragyvenimo būdas pasaulyje, tačiau kilmingos šeimos sūnus jį priima, nes mato gimimo, senatvės ir mirties saṃsāroje pavojų, o ne todėl, kad buvo priverstas ar bėga nuo skolų ar pavojų. Tačiau jei, įšventintas, jis vis dar trokšta juslinių malonumų, yra piktavalis ir nesąmoningas, jis prilygsta laidotuvių laužo nuodėguliui, apdegusiam iš abiejų galų ir išterštam išmatomis per vidurį, kuris netinka nei kaime, nei miške. Eilės apibendrina, kad ge
Page 301 Arti Budos ir toli nuo Budos Buda moko, kad net jei vienuolis, laikydamasis už jo apsiausto kraštelio, seka paskui jį žingsnis į žingsnį, bet vis dar trokšta juslinių malonumų, yra piktavalis ir nesąmoningas, jis yra toli nuo Budos, nes nemato Dhammos. Ir priešingai, net jei vienuolis yra už šimto yojanų, bet laisvas nuo godumo ir piktavališkumo, jo sąmoningumas ir aiškus supratimas tvirti, jis yra arti Budos, nes kas mato Dhammą, tas mato jį. Eilės apibendrina, kad tas, kuris dar trokšta, net sekdamas iš arti yra toli, o t
Page 302 Trys ugnys ir proto apmąstymas, kad jis neišsiblaškytų Buda nurodo tris ugnis – aistros, neapykantos ir klaidinimo ugnį, kurios degina būtybes, geidžiančias juslinių malonumų, piktavalius, žudančius gyvas būtybes, ir paklydusius, neišmanančius kilniosios Dhammos. Tie, kurie nuolat gyvena pagal Budos mokymą, užgesina aistros ugnį nepatrauklumo suvokimu, neapykantos ugnį – meilingu gerumu, o klaidinimo ugnį – išmintimi. Tada jis trumpai moko, kad vienuolis turėtų apmąstyti taip, kad sąmonė išorėje neišsiblaškytų, o viduje neprisirištų; tada ateityje n
Page 303 Trys juslinių malonumų būties lygmenys ir juslinių malonumų bei būties jungai Buda nurodo tris juslinių malonumų būties lygmenis: dievus, besimėgaujančius jau esamais malonumais, dievus, besidžiaugiančius pačių susikurtais malonumais, ir dievus, besidžiaugiančius kitų jiems sukurtais malonumais. Išmintingasis turėtų atsisakyti visų juslinių malonumų – tiek dieviškųjų, tiek žmogiškųjų. Toliau jis moko, kad tas, kas dar turi juslinių malonumų jungą (kāma-yoga) ir būties jungą (bhava-yoga), vėl atgimsta; tas, kas atsikratė juslinių malonumų jungo, bet dar turi būties jungą,
Page 304–305 Vienuolis su gera dorove, gera Dhamma, gera išmintimi ir dvi dovanų rūšys Buda nurodo tobulo (kevalī) vienuolio savybes: gera dorovė – susivaldymas pagal Pātimokkhą, gera Dhamma – nušvitimui palankių dalykų ugdymas, gera išmintis – išsilaisvinimas nuo taršų proto išsilaisvinimu ir išsilaisvinimu išmintimi. Turintysis visas tris savybes laikomas aukščiausiu žmogumi. Tada jis moko, kad dovanojimas, dalijimasis ir parama būna dviejų rūšių – materialūs ir Dhammos, o Dhammos dovana visada kilnesnė už materialią dovaną, nes iš tikrųjų veda į išsilaisvinimą.
Page 306–307 Tikrojo brahmano trys žinojimai (Trejetų knygos pabaiga) Buda paaiškina, kad jis vadina brahmanu, turinčiu tris žinojimus (tevijja), pagal tikrąją Dhammą, o ne vien pagal teiginius. Pirmasis žinojimas – išsamiai prisiminti daugybę ankstesnių būčių ir gyvenimų; antrasis – dieviškoji akis, matanti būtybių mirtį ir atgimimą pagal jų kammą; trečiasis – taršų išnykimas ir proto išsilaisvinimo bei išsilaisvinimo išmintimi pasiekimas. Tik turintįjį šiuos tris žinojimus jis vadina tikru brahmanu. Pabaigoje visiškai užbaigiama Itivuttakos Trejetų knyga.
Page 353–354 Metta-sutta (Uraga-vaggoje) 353 puslapis prasideda Vasala-sutos pabaiga, o tada pereinama prie Metta-sutos, kuri yra Uraga-vaggos dalis. Suta nurodo savybes to, kas sumanus tikrojo gėrio atžvilgiu ir trokšta pasiekti ramybės būseną: jis gabus, doras, nuoširdus, švelnus, patenkintas mažu, lengvai išlaikomas, turi mažai rūpesčių, saugo jusles, nėra įžūlus, neprisirišęs prie šeimų ir nedaro net menkiausio blogio, už kurį išmintingieji galėtų peikti. Pagrindinė mintis – linkėjimas, kad visos būtybės būtų laimingos ir saugios,
Page 355–358 Hemavata-sutta – Apie Hemavatą 355 puslapis tęsiasi baigiamosiomis Metta-sutos eilėmis: kas tvirtai laikosi meilingo gerumo ir neprisiriša prie pažiūrų, tas nebeatgimsta įsčiose. Tada pateikiamas dviejų jakkhų – Sātāgiros ir Hemavatos – pokalbis per pilnatį apie tai, ar verta eiti pas Budą. Jie vienas kito klausinėja apie jo savybes paeiliui, pavyzdžiui, ar jo protas tvirtai nusiteikęs visų būtybių atžvilgiu, ar jis neima to, kas neduota, nemeluoja, negeidžia juslinių malonumų, ar jo taršos išnykusios ir nėra naujos būties, i
Page 376–377 Maṅgala-sutta – Apie palaimas Viena dievybė naktį ateina pas Budą ir klausia, kas yra aukščiausia palaima, nes dievai ir žmonės jau seniai svarsto ir ginčijasi, kas yra gyvenimo palaima. Buda iš eilės nurodo 38 palaimas: nebendrauti su kvailiais, bendrauti su išmintingaisiais, gerbti tuos, kurie verti pagarbos, gyventi tinkamoje vietoje, būti anksčiau padarius nuopelnų, teisingai nusistatyti save, didelis išprusimas ir įgūdžiai bei žinios, tėvų ir šeimos išlaikymas, dosnumas, gyvenimas pagal Dhammą, susilaikymas nuo blogio i
Page 530 Vatthu-gāthā, Pārāyana-vagga (pasakojimas apie brahmaną Bāvarį) Tai Pārāyana-vaggos įvadinis pasakojimas apie brahmaną Bāvarį, išmanantį tris Vedas, įkūrusį atsiskyrėlių buveinę Godhāvarī upės pakrantėje. Vieną dieną atėjęs klajojantis brahmanas paprašė penkių šimtų monetų, bet Bāvarī jau buvo viską išdalijęs ir neturėjo ką duoti. Tada tas brahmanas prakeikė jį, kad po septynių dienų jo galva suskils į septynias dalis; dėl to Bāvarī nuliūdo ir neberado ramybės. Geranoriška dievybė atėjo pasakyti, kad prakeiksmas nepagrįstas ir kad tik neseniai nušvitęs Buda
Page 530–531 Ajitamāṇava-pucchā – Jaunuolio Ajitos klausimai Jaunuolis Ajita klausia, kuo apdengtas pasaulis, kodėl jis nešviečia, kas jį sutepa ir kas yra didysis pasaulio pavojus. Buda atsako, kad pasaulis apdengtas nežinojimu, nešviečia dėl nerūpestingumo ir šykštumo, troškulys – tai, kas jį sutepa, o kančia – didysis pasaulio pavojus. Tada jis atsako apie visur tekančias sroves (taršas), nurodydamas, kad sąmoningumas yra srovių užtvara, o išmintis jas uždaro, taip pat apie tai, kad vardas ir forma liaujasi, sąmonei liaujantis, ir apibendrina, kad išmi
Page 531–532 Tissametteyyamāṇava-pucchā – Jaunuolio Tissa Metteyyos klausimai Jaunuolis Tissa Metteyya klausia, kas šiame pasaulyje vadinamas patenkintu, kas nesvyruoja, kas, pažinęs abi kraštutinybes, neprilimpa per vidurį ir kas turėtų būti vadinamas didžiu žmogumi, peržengusiu pasaulio siuvėją. Buda atsako, kad tas, kas gyvena šventąjį gyvenimą tarp juslinių malonumų, visada sąmoningas, laisvas nuo troškulio, atvėsęs išmintimi, nesvyruoja, pažįsta abi kraštutinybes ir neprilimpa per vidurį. Būtent toks žmogus turėtų būti vadinamas didžiu žmogumi, peržengusiu siuvėją.
Page 532–533 Puṇṇakamāṇava-pucchā – Jaunuolio Puṇṇakos klausimai Jaunuolis Puṇṇaka klausia, ar daugybė išminčių, karių ir brahmanų, aukojusių aukas įvairiems dievams, tomis aukomis iš tikrųjų peržengė gimimą ir senatvę. Buda atsako, kad tie, kurie aukoja trokšdami būties, prisirišę prie gavimų ir malonumo būtimi, negali tomis aukomis peržengti gimimo ir senatvės. Paklaustas, kas gi tada peržengia, Buda sako, kad tas, kas išmintimi apmąstė visas aukštas ir žemas pasaulio būsenas, niekur nesvyruoja, yra ramus, laisvas nuo taršų, lyg nuo dūmų, ir nuo vilčių, – t
Page 534–536 Mettagūmāṇava-pucchā – Jaunuolio Mettagū klausimai Jaunuolis Mettagū klausia apie daugybės pasaulio kančių kilmę. Buda atsako, kad visos kančios kyla iš prisirišimo pagrindų (upadhi); kas iš nežinojimo kuria prisirišimo pagrindus, tas vis iš naujo patiria kančią, todėl nereikia kurti naujų prisirišimo pagrindų. Paklaustas, kaip išmintingieji perplaukia gimimo, senatvės ir sielvarto srautą, jis moko sąmoningai pažinti tai, kas patiriama aukštyn, žemyn ir per vidurį, niekuo nesižavėti ir neįsipainioti, neleisti sąmonei įsitvirtinti būtyje; taip pr
Page 536–538 Dhotakamāṇava-pucchā – Jaunuolio Dhotakos klausimai Jaunuolis Dhotaka prašo Budos mokyti, kad išgirdęs galėtų pats mokytis savo kelio į nibbāną. Buda liepia jam čia pat dėti pastangas ir būti išmintingam. Kai Dhotaka prašo išlaisvinti jį nuo visų abejonių, Buda sako, kad negali išlaisvinti nė vieno, bet tas, kas pažįsta aukščiausiąją Dhammą, pats perplaukia srautą. Kai jis prašo išgirsti vienumos Dhammą, kad galėtų gyventi ramiai kaip erdvė, kurios niekas nepaliečia, Buda nurodo ramybę, kurią galima pažinti pačiam dar šiame gyvenime, o ne iš pasa