Toliau, vienuoliai, tuo metu, kai tauriųjų mokinys, sunaikinęs ydas, dar šiame gyvenime tiesiogine patirtimi pažinęs neturintį ydų aukščiausią proto išlaisvinimą ir išlaisvinimą išmintimi, buvoja juose, tarp dievybių pasklinda krykštavimai: „Šis tauriųjų mokinys laimėjo kovą, gyvena nugalėtoju!” Tai, vienuoliai, trečioji aplinkybė, kuomet tarp dievybių pasklinda krykštavimai. Šios, vienuoliai, yra trys aplinkybės, kuomet tarp dievybių pasklinda krykštavimai. Apie tai Palaimintasis kalbėjo. Taip pasakyta apie tai: „Pamatę kovos nugalėtoją, tobulai pabudusiojo mokinį net dievybės garbina tą didįjį bebaimį. „Garbė tau, išskirtini žmogau, nugalėjusiam sunkiai nugalimą, įveikusiam mirties armiją, nesutrikdomam dėl išsilaisvinimo.” Taip garbina dievybės tą, kuris įgyvendino savo siekius. Juk jos nemato jame nieko, dėl ko galėtų jis patekti į mirties nasrus.” Apie tai taip pat Palaimintasis kalbėjo. Taip aš girdėjau. Penki ženklai Aš girdėjau, kad taip tikrai bylojo Palaimintasis, taip bylojo Arahantas: „Vienuoliai, prieš dievybei mirštant ir paliekant dievybių pasaulį, pasireiškia penki ženklai: gėlių vainikas nuvysta, drabužiai pasidaro nešvarūs, pažastys prakaituoja, kūnas netenka grožio, dievybės nebedžiugina jo paties dieviškasis sostas. Dievybės pamatę, kad dievybė ne už ilgo paliks jų pasaulį, skatina ją džiaugtis sakydamos: „Tenuvyksti, garbusis, į gerą vietą. Nuvykęs į gerą vietą, teįgyji geriausią turtą. Įgijęs geriausią turtą, tebuvoji gerai įsitvirtinęs.” Į tai vienas iš vienuolių pasakė Palaimintajam: „Ką gi, Garbusis, dievybės vadina nuvykimu į gerą vietą?