Geriau praryti geležies rutulį įkaitintą, panašu į ugnies liepsną, nei nedorajam, nesitvardančiajam mėgautis šalies nešamomis aukomis.” Apie tai taip pat Palaimintasis kalbėjo. Taip aš girdėjau.

49. Pažiūros

Aš girdėjau, kad taip tikrai bylojo Palaimintasis, taip bylojo Arahantas: „Vienuoliai, laikydamiesi dvejų pažiūrų vieni dėvai ir žmonės užstringa, kiti eina per toli, ir tik turintieji akis mato. Ir kaip, vienuoliai, vieni užstringa? Vienuoliai, kai dievybėms ir žmonėms, kurie žavisi tapsmu, gėrisi tapsmu, džiaugiasi tapsmu, dėstomas mokymas vedantis į tapsmo baigtį, jų protas nepajuda link jo, nepatiki juo, nenusistovi ties juo, neįsitvirtina jame. Štai taip, vienuoliai, vieni užstringa. Ir kaip, vienuoliai, kiti eina per toli? Yra gi tokie, kuriuos tapsmas vargina, kuriems jis kelia gėdą ir pasibjaurėjimą, juos džiugina (mintys apie) nebūtį: „Mielieji, kai ši savastis (būtybė) po kūno žūties, po mirties pranyksta, pradingsta, nebeegzistuoja, tai ramybė, tai aukščiausia, tai tikra.” Štai taip, vienuoliai, kiti eina per toli. Ir kaip, vienuoliai, turintieji akis mato? Štai, vienuolis mato tai, kas tapo, tapusiu. Pamatęs tai kas tapo, tapusiu, jis žengia keliu vedančiu į nusivylimą tuo kas tapo, į aistros išblėsimą, į baigtį. Štai taip, vienuoliai, turintieji akis mato.” Apie tai Palaimintasis kalbėjo. Taip pasakyta apie tai: „Pamatę tai kas tapo, tapusiu, peržengę tai, kas tapo, nuo tampančio jie išsivaduoja sunaikinę troškimą tapti.