Jei, vienuoliai, taip apmąstantis vienuolis supranta, kad jis turi nepaliktų nelabų, nedorų savybių, kurios galėtų tapti jam kliūtimi, jei šiandien mirtų, tas vienuolis turėtų sukelti didžiulį norą, pastangas, uolumą, entuziazmą, nenuilstamumą, atidą ir aiškų supratimą tam, kad paliktų tas nelabas, nedoras savybes. Panašiai, vienuoliai, kaip tas, kieno drabužiai ar galva degtų, sukeltų didžiulį norą, pastangas, uolumą, entuziazmą, nenuilstamumą, atidą ir aiškų supratimą tam, kad užgesintų (ugnį). Lygiai gi taip pat, vienuoliai, ir tas vienuolis turėtų sukelti didžiulį norą, pastangas, uolumą, entuziazmą, nenuilstamumą, atidą ir aiškų supratimą tam, kad paliktų tas nelabas, nedoras savybes. O jei, vienuoliai, taip apmąstantis vienuolis supranta, kad jis neturi nepaliktų nelabų, nedorų savybių, kurios galėtų tapti jam kliūtimi, jei šiandien mirtų, tuomet tas vienuolis turėtų gyventi žavėdamasis ir džiaugdamasis tuo, dieną ir naktį mokydamasis dorų savybių. Taip, vienuoliai, išlavinta, dažnai praktikuota mirties kontempliacija duoda didžiulę naudą ir vaisius, ji remiasi į nemirtingą elementą, jos viršūnė yra tai, kas yra nemirtinga.”