Štai, vienuoliai, vienuolis dienai besibaigiant ir artėjant nakčiai taip samprotauja: „Galiu mirti dėl daugybės priežasčių. Man gali įkąsti gyvatė, įgelti skorpionas ar šimtakojis, ir dėl to galiu numirti. Tai man būtų kliūtis. Galiu suklupti ir nukristi, galiu apsinuodyti, gali sutrikti mano tulžis, gleivės, ar kilti (viduje) aštrūs vėjai, ir dėl to galiu numirti. Tai man būtų kliūtis.” Šis vienuolis, vienuoliai, turėtų apmąstyti: „Ar turiu kokių nors nepaliktų nelabų, nedorų savybių, kurios galėtų tapti man kliūtimi, jei šiąnakt mirčiau?” Jei, vienuoliai, taip apmąstantis vienuolis supranta, kad jis turi nepaliktų nelabų, nedorų savybių, kurios galėtų tapti jam kliūtimi, jei šiąnakt mirtų, tas vienuolis turėtų sukelti didžiulį norą, pastangas, uolumą, entuziazmą, nenuilstamumą, atidą ir aiškų supratimą tam, kad paliktų tas nelabas, nedoras savybes. Panašiai, vienuoliai, kaip tas, kieno drabužiai ar galva degtų, sukeltų didžiulį norą, pastangas, uolumą, entuziazmą, nenuilstamumą, atidą ir aiškų supratimą tam, kad užgesintų (ugnį). Lygiai gi taip pat, vienuoliai, ir tas vienuolis turėtų sukelti didžiulį norą, pastangas, uolumą, entuziazmą, nenuilstamumą, atidą ir aiškų supratimą tam, kad paliktų tas nelabas, nedoras savybes. O jei, vienuoliai, taip apmąstantis vienuolis supranta, kad jis neturi nepaliktų nelabų, nedorų savybių, kurios galėtų tapti jam kliūtimi, jei šiąnakt mirtų, tuomet tas vienuolis turėtų gyventi žavėdamasis ir džiaugdamasis tuo, dieną ir naktį mokydamasis dorų savybių.