161. Pirmoji sutta apie tai, kaip palikti pyktį

– Vienuoliai, esti šie penki (būdai) pykčiui išsklaidyti. Kad ir į ką būtų nukreiptas vienuoliui sukilęs pyktis, šiais (būdais) jis turėtų būti visiškai išsklaidytas. Kuriais penkiais? Žmogaus atžvilgiu, į kurį nukreiptas užgimęs pyktis, turėtų būti lavinamas geraširdiškumas. Taip pyktis to žmogaus atžvilgiu turėtų būti visiškai išsklaidytas. Žmogaus atžvilgiu, į kurį nukreiptas užgimęs pyktis, turėtų būti lavinama atjauta. Taip pyktis to žmogaus atžvilgiu turėtų būti visiškai išsklaidytas. Žmogaus atžvilgiu, į kurį nukreiptas užgimęs pyktis, turėtų būti lavinama lygiažiūra. Taip pyktis to žmogaus atžvilgiu turėtų būti visiškai išsklaidytas. Žmogų, į kurį nukreiptas užgimęs pyktis, reikia pamiršti, nekreipti į jį dėmesio. Taip pyktis to žmogaus atžvilgiu turėtų būti visiškai išsklaidytas. Žmogui, į kurį nukreiptas užgimęs pyktis, turėtų būti pritaikytos (tokio pobūdžio mintys apie) kammą (veiksmą) kaip nuosavybę: „Šis garbingasis, yra veiksmų savininkas, veiksmų įpėdinis, veiksmai yra jo pradėjimas, jo giminės, jis yra (savo) veiksmų prieglobstyje. Kokius veiksmus jis atlieka - ar dorus, ar nedorus - to jis ir bus įpėdinis.” Taip pyktis to žmogaus atžvilgiu turėtų būti visiškai išsklaidytas. Šie, vienuoliai, yra penki (būdai) pykčiui išsklaidyti. Kad ir į ką būtų nukreiptas vienuoliui sukilęs pyktis, šiais (būdais) jis turėtų būti visiškai išsklaidytas.

17. Pyktis

162. Antroji sutta apie tai, kaip išsklaidyti pyktį

Ten gi garbingasis Sariputa kreipėsi į vienuolius: „Mielieji vienuoliai!” „Taip, Mielasis,” – atsakė garbingajam Sariputai tie vienuoliai. Garbingasis Sariputa štai ką pasakė: