„Man būdinga mirti, neįveikiau mirties”, – tai moteris ar vyras, pasaulietis ar vienuolis turėtų dažnai apmąstyti. „Visa, kas man brangu ir miela, turėsiu palikti, išsiskirti su tuo”, – tai moteris ar vyras, pasaulietis ar vienuolis turėtų dažnai apmąstyti. „Esu veiksmų savininkas, veiksmų įpėdinis, veiksmai mano pradėjimas, mano giminės, esu (savo) veiksmų prieglobstyje. Kokius veiksmus atlieku – ar dorus, ar nedorus – to ir būsiu įpėdinis”, – tai moteris ar vyras, pasaulietis ar vienuolis turėtų dažnai apmąstyti. Kokiu tikslu, vienuoliai, moteris ar vyras, pasaulietis ar vienuolis turėtų dažnai apmąstyti: „Man būdinga senti, neįveikiau senėjimo”? Kai būtybės jaunos, vienuoliai, jas apsvaigina jaunystė. Dėl to apsvaigimo jos elgiasi blogai kūnu, elgiasi blogai kalba, elgiasi blogai protu. Kai tą faktą dažnai apmąsto, tas apsvaigimas jaunyste arba visiškai paliekamas, arba bent sumažėja. Tokiu tikslu, vienuoliai, moteris ar vyras, pasaulietis ar vienuolis turėtų dažnai apmąstyti: „Man būdinga senti, neįveikiau senėjimo”.