Toliau, Mahanama, tauriųjų mokinys atmena dievybes: „Esti Keturių didžiųjų karalių pasaulio dievybių, esti Trisdešimt trijų pasaulio dievybių, esti Jamos pasaulio dievybių, esti Pasitenkinimo pasaulio dievybių, Kūrimo džiaugsmo pasaulio dievybių, Džiaugsmo kitų kūriniais pasaulio dievybių, esti Brahmų pasaulių dievybės, esti ir aukštesnių už jas. Aš turiu tokį pat tikėjimą kaip tas, kurį jos turėjo, kai čia mirė ir atgimė ten. Aš turiu tokį pat dorovingą elgesį kaip tas, kurį jos turėjo, kai čia mirė ir atgimė ten. Aš turiu tokį pat išprusimą kaip tas, kurį jos turėjo, kai čia mirė ir atgimė ten. Aš turiu tokį pat dosnumą kaip tas, kurį jos turėjo, kai čia mirė ir atgimė ten. Aš turiu tokią pat išmintį kaip ta, kurią jos turėjo, kai čia mirė ir atgimė ten.” Tauriųjų mokiniui, Mahanama, atmenant savo ir tų dievybių tikėjimą, dorovingą elgesį, išprusimą, dosnumą ir išmintį, jo protas nebūna kupinu nei aistros, nei neapykantos, nei paklydimo. Tuo metu, jo prote esti visiškas aiškumas apie dievybes. Kai taurusis mokinys yra aiškaus proto, Mahanama, jį įkvepia (praktikos) prasmė, jį įkvepia Mokymas ir pripildo su Mokymu susijęs džiaugsmas. Kai, jis džiaugiasi, gimsta ekstazė. Kai, (jo) protas yra ekstazėje, nurimsta kūnas. Kai jo kūnas yra nurimęs, jis patiria palaimą. Laimingojo gi protas susitelkia. Tai, Mahanama, vadinama tauriuoju mokiniu, gyvenančiu harmonijoje tarp neharmoningų būtybių, gyvenančiu be kančios tarp kenčiančių būtybių, įžengusiuoju į Dhammos srautą, lavinančiu dievybių atminimą. Tokiose meditacijose, Mahanama, dažnai būna tauriųjų mokinys pasiekęs (mokymo) vaisių, supratęs mokymo įsakus.”