Toliau, Mahanama, tauriųjų mokinys atmena savo dosnumą: „Kaip gi man pasisekė, kokia didžiulė sekmė, kad aš, būdamas tarp būtybių kupinų savininkiškumo dėmės, gyvenu namie be savininkiškumo dėmės, esu nevaržomai dosnus, su išskleistomis rankomis, žaviuosi paleidimu, pasišventęs labdarai, žaviuosi dovanojimu ir dalinimusi. Tauriųjų mokiniui, Mahanama, atmenant dosnumą, jo protas nebūna kupinas nei aistros, nei neapykantos, nei paklydimo. Tuo metu, jo prote esti visiškas aiškumas apie dosnumą. Kai taurusis mokinys yra aiškaus proto, Mahanama, jį įkvepia (praktikos) prasmė, jį įkvepia Mokymas ir pripildo su Mokymu susijęs džiaugsmas. Kai, jis džiaugiasi, gimsta ekstazė. Kai, (jo) protas yra ekstazėje, nurimsta kūnas. Kai jo kūnas yra nurimęs, jis patiria palaimą. Laimingojo gi protas susitelkia. Tai, Mahanama, vadinama tauriuoju mokiniu, gyvenančiu harmonijoje tarp neharmoningų būtybių, gyvenančiu be kančios tarp kenčiančių būtybių, įžengusiuoju į Dhammos srautą, lavinančiu dosnumo atminimą.