Kaip, mielieji, pyktis turėtų būti visiškai išsklaidytas to žmogaus atžvilgiu, kurio ir elgesys kūnu yra nešvarus, ir elgesys kalba – nešvarus, ir nebūna akimirkų, kai jo protas atsiveria, jo protas praskaidrėja. Panašiai, mielieji, kaip kad jei ligotas žmogus, kenčiantis, baisiai sergantis keliautų vieškeliu. Ir prieky kaimas toli, ir už nugaros – toli. Jis negauna nei deramo maisto, nei tinkmų vaistų, nei pritiklaus padėjėjo, nei vedlio, kuris palydėtų iki kaimo. Ir pamatytų jį kitas žmogus keliaujantis vieškeliu. Jis tam žmogui jaustų tik atjautą, priejautą, gailestį, galvodamas: „O, kad šis žmogus gautų deramo maisto, tinkamų vaistų, pritiklų padėjėją, bei vedlį, kuris palydėtų iki kaimo. Dėl kokios priežasties? Kad šis žmogus nepražūtų čia pat!” Lygiai gi toks pat, mielieji, yra šis žmogus, kurio ir elgesys kalba yra nešvarus, ir elgesys kūnu – nešvarus, ir nebūna akimirkų, kai jo protas atsiveria, jo protas praskaidrėja. Tokiam žmogui, mielieji, turėtumėte jausti tik atjautą, priejautą, empatiją, galvodami: „O, kad šis gerbiamas žmogus palikęs nešvarų elgesį kūnu taptų išgryninto elgesio kūnu, palikęs nešvarų elgesį kalba taptų išgryninto elgesio kalba, palikęs nešvarų elgesį protu taptų išgryninto elgesio protu. Dėl kokios priežasties? Kad šis gerbiamas žmogus po kūno žūties, po mirties neatgimtų pragaištingoje, blogoje vietoje, kančių pasaulyje, pragare!” Taip pyktis to žmogaus atžvilgiu turėtų būti visiškai išsklaidytas. Kaip, mielieji, pyktis turėtų būti visiškai išsklaidytas to žmogaus atžvilgiu, kurio ir elgesys kūnu yra išgrynintas, ir elgesys kalba – išgrynintas, ir laikas nuo laiko jo protas atsiveria, jo protas praskaidrėja? Panašiai, mielieji, kaip kad jei būtų lotosų tvenkinys su švariu, maloniu, gaiviu, tyru vandeniu, su gražiomis krantinėmis, žavingas, apsuptas įvairių medžių. Ir štai ateitų išsekintas, kamuojamas kaitros, žmogus, išvargęs, nudegęs, ištroškęs. Įbridęs į tą tvenkinį, išsimaudęs, atsigėręs, jis išliptų iš vandens ir atsisėstų ar prigultų medžio pavėsyje.