„Taip, mielasis,” – atsakė tam vienuoliui vienuoliai senoliai. Ir štai vienuoliai senoliai nuėjo pas Palaimintąjį. Atėję, jie pasveikino jį ir atsisėdo iš šono. Sėdėdami gi iš šono vienuoliai senoliai papasakojo Palaimintajam visą jų pokalbį (ir paklausė:) „Garbusis, kuris iš mūsų gerai pasisakė?” „Tam tikra prasme, vienuoliai, jūs visi gerai pasisakėte. Tačiau štai apie ką aš kalbėjau Pārāyanoje „Puṇṇos klausimuose” (sakydamas) „Kas suprato abi puses ir neužstringa vidury, tą vadinu didžiu žmogumi įveikusiu čia siuvėją.” Klausykite, sutelkite visą dėmesį, aš kalbėsiu.” „Taip, Garbusis,” – atsakė Palaimintajam tie vienuoliai. Palaimintasis štai ką pasakė: „Sąlytis, vienuoliai, – viena pusė, sąlyčio kilimas – kita pusė, sąlyčio baigtis – vidurys, troškimas – siuvėja. Juk troškimas susiuva tai ir sukuria vieną ar kitą gyvenimą. Taip, vienuoliai, vienuolis tiesiogiai pažįsta tai, kas turi būti tiesiogiai pažinta, visiškai supranta tai, kas turi būti visiškai suprasta. Tiesiogiai pažindamas tai, kas turi būti tiesiogiai pažinta, visiškai suprasdamas tai, kas turi būti visiškai suprasta, jis (tampa) tuo, kuris jau šiame gyvenime nutraukia kančią.”