Štai vienuolis nuėjęs ar į mišką, ar po medžiu, ar į atokią vietą atsisėda sukryžiavęs kojas, laikydamas kūną tiesiai, sutelkęs atidą priešais save. Jis įkvepia (būdamas) atidus, iškvepia (būdamas) atidus. Ilgai įkvėpdamas jis supranta: „Įkvepiu ilgai”… Jis mokosi: „Įkvėpsiu stebėdamas atsižadėjimą”, – mokosi: „Iškvėpsiu stebėdamas atsižadėjimą”. Taip išlavinta sutelktis kylanti iš atidos kvėpavimui, vienuoliai, taip dažnai praktikuota, duoda didžiulę naudą ir vaisius. Išties, aš taip pat, vienuoliai, prieš nušvitimą, kai dar buvau nenušvitęs bodhisatta dažnai buvojau taip praktikuodamas. Man dažnai buvojant taip praktikuojant, nepavargdavo nei kūnas, nei akys, ir mano protas dėl nesisavinimo išsilaisvino nuo ydų. Tad, vienuoliai, jei vienuolis panorėtų, kad jam nepavargtų nei kūnas, nei akys, ir kad jo protas dėl nesisavinimo išsilaisvintų nuo ydų, jis turėtų sutelkti visą dėmesį į šitos pačios sutelkties kylančios iš atidos kvėpavimui (lavinimą). Tad, vienuoliai, jei vienuolis panorėtų, palikti pasaulietinio gyvenimo prisiminimus ir mintis, jis turėtų sutelkti visą dėmesį į šitos pačios sutelkties kylančios iš atidos kvėpavimui (lavinimą). Tad, vienuoliai, jei vienuolis panorėtų, buvoti suvokdamas tai, kas atrodo nešlykštu, kaip šlykštu, jis turėtų sutelkti visą dėmesį į šitos pačios sutelkties kylančios iš atidos kvėpavimui (lavinimą).