Kartą Palaimintasis buvo apsistojęs Kosambyje sysapos medžių giraitėje. Ir štai Palaimintasis, paėmęs į ranką keletą sysapos medžių lapų, kreipėsi į vienuolius: „Kaip manote, vienuoliai, kas yra daugiau, ar tas keletas lapų, kuriuos laikau rankoje, ar lapai augantys ant šios giraitės medžių?” „Mažai, Garbusis, yra lapų laikomų Palaimintojo rankoje, žymiai daugiau lapų augančių ant šios giraitės medžių.” „Lygiai gi, vienuoliai, taip, žymiai daugiau yra tai, ką aš tiesiogiai pažinau, bet ko neaiškinu. Ir kodėl, vienuoliai, aš to neaiškinu? Nagi, vienuoliai, tai neneša naudos, tai nesusiję su tyro švento gyvenimo pradais, tai neatveda nei prie nusivylimo, nei prie aistros išblėsimo, nei prie baigties, nei prie ramybės, nei prie tiesioginio pažinimo, nei prie tobulo nušvitimo, nei prie nibbānos. Todėl aš to neaiškinu. O ką, vienuoliai, aš aiškinu? „Tai kančia” – tai aš aiškinu; „Tai kančios šaltinis” – tai aš aiškinu, „Tai kančios baigtis” – tai aš aiškinu; „Tai kelias į kančios baigtį” – tai aš aiškinu.