„Išmintingas pasaulietis pasekėjas, Mahānāma, nuraminęs ligos pakirstą, kamuojamą, sunkiai sergantį išmintingą pasaulietį pasekėją šiais keturiais nuraminimais, turėtų jam pasakyti: „Ar tu nerimauji dėl tėvų?” Jei jis sakytų: „Nerimauju dėl tėvų”, – jam turėtų pasakyti: „Mielasis pone, tavo prigimtis yra tokia, kad turi mirti. Ar tu nerimausi dėl tėvų, ar ne, vis vien mirsi. Būtų gerai, mielasis, jei paliktumei nerimą dėl tėvų.” Jei jis sakytų: „Paliktas nerimas dėl tėvų”, – jam turėtų pasakyti: „O ar tu nerimauji dėl žmonos ir vaikų?” Jei jis sakytų: „Nerimauju dėl žmonos ir vaikų,” – jam turėtų pasakyti: „Mielasis pone, tavo prigimtis yra tokia, kad turi mirti. Ar tu nerimausi dėl žmonos ir vaikų, ar ne, vis vien mirsi. Būtų gerai, mielasis, jei paliktumei nerimą dėl žmonos ir vaikų.” Jei jis sakytų: „Paliktas nerimas dėl žmonos ir vaikų”, – jam turėtų pasakyti: „O ar tau rūpi penki žmogiškų juslinių malonumų šaltiniai?” Jei jis sakytų: „Man rūpi penki žmogiškų juslinių malonumų šaltiniai,” – jam turėtų pasakyti: „Mielasis, dangiškieji jusliniai malonumai yra nuostabesni ir puikesni už žmogiškuosius. Būtų gerai, mielasis, jei atitrauktum protą nuo žmogiškų juslinių malonumų ir nukreiptum jį į Keturių didžiųjų karalių pasaulio dievybes.”