Kartą Palaimintasis buvo apsistojęs Sakyų krašte, banjano medžių vienuolyne netoli Kapilavatthu. Tuo gi pat metu vienuolių būrys siuvo Palaimintajam apdarą su mintimi, kad praėjus trims lietaus sezono atsiskyrimo mėnesiams, su paruoštu apdaru Palaimintasis leisis kelionėn. Išgirdo gi Mahānāma Sakya, kad vienuolių būrys siuva Palaimintajam apdarą su mintimi, kad praėjus trims lietaus sezono atsiskyrimo mėnesiams, su paruoštu apdaru Palaimintasis leisis kelionėn. Ir štai Mahānāma Sakya nuėjo pas Palaimintąjį. Atėjęs pasveikino jį ir atsisėdo iš šono. Sėdėdamas gi iš šono Mahānāma Sakya pasakė Palaimintajam štai ką: „Girdėjau, Palaimintasis, kad vienuolių būrys siuva Palaimintajam apdarą su mintimi, kad praėjus trims lietaus sezono atsiskyrimo mėnesiams, su paruoštu apdaru Palaimintasis leisis kelionėn. Bet negirdėjau ir neišmokau tiesiai iš Palaimintojo, kaip ligos pakirstą, kamuojamą, sunkiai sergantį išmintingą pasaulietį pasekėją, turėtų pamokyti kitas išmintingas pasaulietis pasekėjas.” „Išmintingas pasaulietis pasekėjas, Mahānāma, ligos pakirstą, kamuojamą, sunkiai sergantį išmintingą pasaulietį pasekėją, turėtų nuraminti keturiais nuraminimais. „Būk ramus, mielasis. Tu turi (tokį) patirtimi grįstą pasitikėjimą Buda: „Šis Palaimintasis yra arahantas… dievybių ir žmonių mokytojas, nušvitęs, palaimintas.“ Būk ramus, mielasis. Tu turi (tokį) patirtimi grįstą pasitikėjimą Mokymu … saṅgha … Tu laikaisi dorovės principų, kurie yra mieli tauriesiems. Tavo dorovė yra nepalaužta, vientisa, nesutepta, švari, išlaisvinanti nuo vergystės, išmintingųjų aukštinama, nepaliesta, vedanti į sutelktį.”