5. Skyrius apie prarają

47. Pirmoji sutta apie vienangį jungą

„Sakykime, vienuoliai, žmogus numestų vienangį jungą į didįjį vandenyną, kuriame gyvena aklas vėžlys, išneriantis į paviršių kas šimtą metų. Kaip manote, vienuoliai, ar tas aklas vėžlys, išneriantis kas šimtą metų į paviršių, įkištų galvą į tą vienangį jungą?” „Jei, Garbusis, taip kada nors ir atsitiktų, tai tik po labai ilgo laiko.” „Aš sakau, vienuoliai, kad greičiau tas vėžlys, išneriantis į paviršių kas šimtą metų, įkiš galvą į tą vienangį jungą, nei kvailys, kartą nukritęs į kančių pasaulius, atgims žmogumi. Dėl kokios priežasties? Nes ten, vienuoliai, nėra darnaus elgesio, teisingo elgesio, dorų darbų, nuopelningų darbų. Ten vieni kitus ėda, ėda silpnesnius. Dėl kokios priežasties? Dėl, vienuoliai, keturių taurinančių tiesų nematymo. Kokių keturių? Kančios taurinančios tiesos … kelio vedančio į kančios baigtį taurinančios tiesos. Todėl, vienuoliai, turi būti dedamos pastangos (suprasti), kad „tai yra kančia” … „tai yra kelias į kančios baigtį”.

5. Skyrius apie prarają

48. Antroji sutta apie vienangį jungą