Vieną kartą, Palaimintasis buvo apsistojęs Elnių parke, Išminčių vietovėje netoli Varanasio. Ten gi Palaimintasis kreipėsi į vienuolių penketuką: „Vienuoliai, palikusysis pasaulietinį gyvenimą, neturėtų praktikuoti šių dviejų kraštutinumų. Kokių dviejų? Pasišventimo jusliniams malonumams – tai žema, nepadoru, pasaulietiška, nekilminga ir nenaudinga, bei pasišventimo savęs kankinimui – tai skausminga, nekilminga, nenaudinga. Šių gi, vienuoliai, dviejų kraštutinumų išvengęs, Tathagata suvokė vidurio kelią, kuris atvėrė akis, suteikė žinojimą, atvedė prie ramybės, tiesioginio pažinimo, tobulo nušvitimo, Nibbānos. Ir kas tai, vienuoliai, per Tathagatos suvoktas vidurio kelias, kuris atvėrė akis, suteikė žinojimą, atvedė prie ramybės, tiesioginio pažinimo, tobulo nušvitimo, Nibbānos? Tai štai šis taurinantis aštuonialypis kelias, o būtent: teisingas požiūris, teisingas ketinimas, teisinga kalba, teisingas veiksmas, teisingas pragyvenimo šaltinis, teisinga pastanga, teisinga atida ir teisinga sutelktis. Štai toks, vienuoliai, yra Tathagatos suvoktas vidurio kelias, kuris atvėrė akis, suteikė žinojimą, atvedė prie ramybės, tiesioginio pažinimo, tobulo nušvitimo, Nibbānos.