Toliau, namų šeimininkai, tauriųjų mokinys svarsto taip: „Jei kas nors apibertų mane nesąmoninga kalba, tuščiais plepalais, man tai nepatiktų, būtų nemalonu. Taip pat jei aš apiberčiau ką nors nesąmoninga kalba, tuščiais plepalais, jam tai taip pat nepatiktų, būtų nemalonu. Tai, kas nepatinka ir yra nemalonu man, kitiems taip pat nepatinka ir yra nemalonu. Kaip aš galėčiau padaryti kitam tai, kas man nepatinka ir yra nemalonu?” Dėl tokio apsvarstymo jis ir pats susilaiko nuo tuščių plepalų, ir ragina kitus susilaikyti nuo tuščių plepalų, ir giria susilaikymą nuo tuščių plepalų. Taip jo elgesys žodžiais yra išgrynintas iš trijų pusių. Jis turi (tokį) patirtimi grįstą pasitikėjimą Buda: „Šis Palaimintasis yra arahantas … dievybių ir žmonių mokytojas, nušvitęs, palaimintas.“ Jis turi patirtimi grįstą pasitikėjimą Mokymu … Jis turi (tokį) patirtimi grįstą pasitikėjimą saṅgha: „Gerai žengia keliu Palaimintojo mokinių bendruomenė … neprilygstamas laukas visam pasauliui nusipelnyti gero rezultato.” Jis laikosi dorovės principų, kurie yra mieli tauriesiems. Jo dorovė yra nepalaužta … vedanti į sutelktį. Kai, namų šeimininkai, tauriųjų mokinys turi šiuos septynius gerus (elgesio) bruožus ir šias keturias geidžiamas būsenas, jei panorėtų, jis galėtų pats apie save pareikšti: „Išsekinau atgimimą pragare, išsekinau atgimimą gyvūnų karalystėje, išsekinau atgimimą dvasių pasaulyje, išsekinau atgimimą pragaištingoje, blogoje vietoje, esu įžengęs į srautą, jau nebeatgimsiu blogoje vietoje, užtikrintas man nušvitimas.” Kai tai buvo pasakyta, vėludvariečiai brahmanai namų šeimininkai tarė Palaimintajam: „Nuostabu, Gerbiamas Gotama … Mes priimame prieglobstį Gerbiamame Gotamoje, mokyme ir vienuolių saṅghoje. Nuo šios dienos, tegul Gerbiamas Gotama laiko mus pasauliečiais pasekėjais, kurie priėmė prieglobstį visam gyvenimui.”