„Sakykime, vienuoliai, visa ši žemė būtų padengta vandeniu, ir žmogus numestų į jį vienangį jungą. Rytinis vėjas jį neštų į vakarus, vakarinis – į rytus, šiaurinis – į pietus, pietinis – į šiaurę. Ir gyventų jame aklas vėžlys, išneriantis į paviršių kas šimtą metų. Kaip manote, vienuoliai, ar tas aklas vėžlys, išneriantis kas šimtą metų į paviršių, įkištų galvą į tą vienangį jungą?” „Jei, Garbusis, tas aklas vėžlys, išneriantis kas šimtą metų į paviršių, įkištų galvą į tą vienangį jungą, tai būtų (greičiau panašu) į gryną atsitiktinumą.” „Taip, vienuoliai, ir tai, kad atgimstama žmogumi, (greičiau panašu) į gryną atsitiktinumą. Taip, vienuoliai, ir tai, kad pasaulyje pasirodo Tathagata, arahantas, tobulai nušvitęs, (greičiau panašu) į gryną atsitiktinumą. Taip, vienuoliai, ir tai, kad pasaulyje spindi Tathagatos mokyta Dhamma ir disciplina, (greičiau panašu) į gryną atsitiktinumą. Dabargi, vienuoliai, yra atgimta žmogumi, pasaulyje pasirodė Tathagata, arahantas, tobulai nušvitęs, ir pasaulyje spindi Tathagatos mokyta Dhamma ir disciplina. Todėl, vienuoliai, turi būti dedamos pastangos (suprasti), kad „tai yra kančia” … „tai yra kelias į kančios baigtį”.