Toliau, Mielieji, ekstazei išblėsus, vienuolis buvoja lygiažiūrus, atidus ir aiškiai suprantantis, jis visa esybe patiria palaimą. Jis pasiekia ir buvoja tame, ką taurieji nupasakoja taip: „Jis būna laimingas, lygiažiūrus ir atidus,” – trečiojoje džhanoje. Jo sąmonė seka lygiažiūrą. Lygiažiūros saldybės pririštą, surištą, pančiais supančiotą sąmonę vadina įstrigusia viduje. Toliau, Mielieji, palikęs (vertinimą) malonu-nemalonu, peržengęs ankstesnius laimę ir nusiminimą, vienuolis pasiekia ir buvoja su lygiažiūros išgryninta atida, be (vertinimo) malonu-nemalonu – ketvirtojoje džhanoje. Jo sąmonė seka (vertinimo) malonu-nemalonu nebuvimą. (Vertinimo) malonu-nemalonu nebuvimo saldybės pririštą, surištą, pančiais supančiotą sąmonę vadina įstrigusia viduje. Tokią, Mielieji, sąmonę vadina įstrigusia viduje. Ir kokią sąmonę vadina neįstrigusia viduje? Štai, Mielieji, vienuolis, atsiskyręs nuo juslinių malonumų, atsiskyręs nuo nedorų būsenų, pasiekia ir buvoja … pirmojoje džhanoje. Jo sąmonė neseka iš atsiskyrimo gimusios ekstazės ir palaimos. Iš atsiskyrimo gimusios ekstazės ir palaimos saldybės nepririštą, nesurištą, pančiais nesupančiotą sąmonę vadina neįstrigusia viduje.