„Mielieji, Palaimintasis atsikėlęs išėjo pas save trumpai išdėstęs šią santrauką, bet neišanalizavęs detaliai jos prasmės: „Vienuoliai, vienuolis turėtų save tyrinėti taip, kad jo sąmonė nesiblaškytų, neišsisklaidytų po išorę ir neįstrigtų viduje, ir kad dėl nesisavinimo jis nebūtų tąsomas troškimo. Vienuoliai, kai sąmonė nesiblaško, neišsisklaido po išorę ir neįstringa viduje, dėl nesisavinimo troškimo netąsomam žmogui ateityje nekils priežastis kentėti: gimti, senti ir mirti.” Mielieji, štai kaip suprantu šios Palaimintojo trumpai išdėstytos santraukos, kuri liko neišanalizuota, detalią prasmę. Kokią sąmonę vadina išsiblaškiusia, išsisklaidžiusia po išorę? Štai, Mielieji, akimis pamačius formą, vienuolio sąmonė seka formos bruožus. Formos bruožų saldybės pririštą, surištą, pančiais supančiotą sąmonę vadina išsiblaškiusia, išsisklaidžiusia po išorę. Ausimi išgirdus garsą … Nosimi užuodus kvapą … Liežuviu pajutus skonį … Kūnu palietus tai, kas apčiuopiama … Protu pažinus reiškinį, vienuolio sąmonė seka reiškinio bruožus. Reiškinio bruožų saldybės pririštą, surištą, pančiais supančiotą sąmonę vadina išsiblaškiusia, išsisklaidžiusia po išorę. Tokią sąmonę vadina išsiblaškiusia, išsisklaidžiusia po išorę.