Panašiai, vienuoliai, kaip įgudęs skerdikas ar skerdiko padėjėjas sėdėtų kryžkelėje išdorojęs karvę ir padalinęs ją į dalis, lygiai gi, vienuoliai, taip ir vienuolis į šitą patį kūną, kad ir kaip šis būtų išsidėstęs, kad ir kokioje pozoje būtų, žiūri kaip į elementus: „Šiame kūne yra žemės elementas, vandens elementas, ugnies elementas, vėjo elementas.” Kai jis taip gyvena, būdamas budrus, entuziastingas ir energingas, paliekami pasaulietinio gyvenimo prisiminimai ir mintis. Juos palikus, protas nurimsta, nutyla, susivienija ir susitelkia. Taip irgi vienuolis lavina atidą kūnui. Toliau, vienuoliai, vienuolis panašiai kaip kad matydamas vienos dienos senumo, dviejų dienų senumo ar trijų dienų senumo išmestą kapinėse kūną, ištinusį, pamėlynavusį, pūvantį, sutelkia dėmesį į šitą patį kūną: „Šitas gi kūnas yra tokios pat prigimties, tokia (jo) ateitis, (jis) to neišvengs.” Kai jis taip gyvena, būdamas budrus, entuziastingas ir energingas, paliekami pasaulietinio gyvenimo prisiminimai ir mintis. Juos palikus, jo protas nurimsta, nutyla, susivienija ir susitelkia. Taip irgi vienuolis lavina atidą kūnui. Toliau, vienuoliai, vienuolis panašiai kaip kad matydamas ėdamą varnų ar ėdamą vanagų, ėdamą maitvanagių ar ėdamą garnių, ėdamą šunų ar ėdamą tigrų, ėdamą laukinių žvėrių ar ėdamą šakalų ar ėdamą daugybės vabzdžių išmestą kapinėse kūną, sutelkia dėmesį į šitą patį kūną: „Šitas gi kūnas yra tokios pat prigimties, tokia (jo) ateitis, (jis) to neišvengs.” Kai jis taip gyvena, būdamas budrus … Taip irgi vienuolis lavina atidą kūnui.