Panašiai, vienuoliai, kaip jei būtų maišas turintis dvi angas pilnas visokiausių grūdų, tokių kaip: balti ryžiai, nevalyti ryžiai, žirniai, pupos, sezamo sėklos, rudi ryžiai. Jį atidarytų ir apžiūrėtų geros regos žmogus: „Tai balti ryžiai, tai nevalyti ryžiai, tai žirniai, tai pupos, tai sezamo sėklos, tai rudi ryžiai.” Lygiai gi, vienuoliai, taip vienuolis šitą patį, padengtą oda kūną, pilną visokiausių nešvarumų, mintyse apžiūri į viršų nuo kojų padų ir žemyn nuo galvos plaukų (taip): „Šiame kūne yra galvos plaukai, kūno plaukai, nagai, dantys, oda, raumenys, sausgyslės, kaulai, čiulpai, inkstai, širdis, kepenys, diafragma, blužnis, plaučiai, žarnos, žarnaplėvė, skrandžio turinys, išmatos, tulžis, gleivės, pūliai, kraujas, prakaitas, lašiniai, ašaros, riebalai, seilės, snargliai, sąnarinis tepalas, šlapimas.” Kai jis taip gyvena, būdamas budrus, entuziastingas ir energingas, paliekami pasaulietinio gyvenimo prisiminimai ir mintis. Juos palikus, protas nurimsta, nutyla, susivienija ir susitelkia. Taip irgi vienuolis lavina atidą kūnui. Toliau, vienuoliai, vienuolis į šitą patį kūną, kad ir kaip šis būtų išsidėstęs, kad ir kokioje pozoje būtų, žiūri kaip į elementus: „Šiame kūne yra žemės elementas, vandens elementas, ugnies elementas, vėjo elementas.”