Taip aš girdėjau. Kartą Palaimintasis buvo apsistojęs Anathapindikos vienuolyne Džetos giraitėje netoli Savatthi. Ir štai daugybė vienuolių pavaikščiojo rinkdami aukas Savatthyje. Sugrįžę po aukų rinkimo ir pavalgę, jie susėdo sueigų salėje, (ir tarp jų) kilo tokios kalbos: „Draugai, kaip nuostabu, draugai, tiesiog neįtikėtina tai, kad, pasak Palaimintojo, žinančiojo, matančiojo, arahanto, visiškai nušvitusiojo, išlavinta, dažnai praktikuota atida kūnui duoda didžiulę naudą ir vaisius.” Čia gi ši vienuolių kalba liko nebaigta. Ir štai vakare Palaimintasis išėjo iš meditacijos ir nuėjo į sueigų salę. Atėjęs, jis atsisėdo į paruoštą jam vietą. Sėdėdamas gi Palaimintasis kreipėsi į vienuolius: „Vienuoliai, apie ką kalbėti čia dabar esate susėdę? Apie ką buvo jūsų nebaigta kalba?” Štai, Garbusis, mes pavaikščiojome rinkdami aukas Savatthyje. Sugrįžę po aukų rinkimo ir pavalgę, susėdome sueigų salėje, (ir tarp mūsų) kilo tokios kalbos: „Draugai, kaip nuostabu, draugai, tiesiog neįtikėtina tai, kad, pasak Palaimintojo, žinančiojo, matančiojo, arahanto, visiškai nušvitusiojo, išlavinta, dažnai praktikuota atida kūnui duoda didžiulę naudą ir vaisius.” Apie tai buvo mūsų nebaigta kalba. Ir štai atėjo Palaimintasis.”