Toliau, vienuoliai, palikęs (vertinimą) malonu-nemalonu, peržengęs ankstesnius laimę ir nusiminimą, vienuolis pasiekia ir buvoja su lygiažiūros išgryninta atida, be (vertinimo) malonu-nemalonu – ketvirtojoje džhanoje. Jis sėdi persmelkęs visą šitą patį kūną švariu, tyru protu taip, kad jo kūne nelieka nei dalelytės, kurios nebūtų pasiekęs švarus, tyras protas. Panašiai, vienuoliai, kaip jei būtų žmogus visas apdengtas baltu audeklu. Jo kūne neliktų nei dalelytės, kurios nebūtų pasiekęs baltas audeklas. Lygiai gi, vienuoliai, taip ir vienuolis sėdi persmelkęs visą šitą patį kūną švariu, tyru protu taip, kad jo kūne nelieka nei dalelytės, kurios nebūtų pasiekęs švarus, tyras protas. Kai jis taip gyvena, būdamas budrus, entuziastingas ir energingas, paliekami pasaulietinio gyvenimo prisiminimai ir mintis. Juos palikus, protas nurimsta, nutyla, susivienija ir susitelkia. Taip irgi vienuolis lavina atidą kūnui. Vienuoliai, bet kas, kas išlavino, dažnai praktikavo atidą kūnui, aprėpia bet kokias doras būsenas, padedančias išminčiai. Panašiai, vienuoliai, kaip bet kas, paskleidęs protą virš didžiojo vandenyno, aprėpia bet kokias upeles, įtekančias į vandenyną, lygiai gi, vienuoliai, taip ir bet kas, kas išlavino, dažnai praktikavo atidą kūnui, aprėpia bet kokias doras būsenas, padedančias išminčiai.