Ir štai tie vienuoliai, pasidžiaugę, patenkinti garbingojo Mahakaččanos kalba, atsikėlė ir nuėjo pas Palaimintąjį. Atėję, jie pasveikino Palaimintąjį ir atsisėdo iš šono. Sėdėdami gi iš šono tie vienuoliai štai ką pasakė Palaimintajam: „Garbusis, Palaimintasis atsikėlęs išėjo pas save trumpai išdėstęs mums šią santrauką, bet neišanalizavęs detaliai jos prasmės: „Vienuoliai, vienuolis turėtų save tyrinėti taip, kad jo sąmonė nesiblaškytų, neišsisklaidytų po išorę ir neįstrigtų viduje, ir kad dėl nesisavinimo jis nebūtų tąsomas troškimo. Vienuoliai, kai sąmonė nesiblaško, neišsisklaido po išorę ir neįstringa viduje, dėl nesisavinimo troškimo netąsomam žmogui ateityje nekils priežastis kentėti: gimti, senti ir mirti.”